Praeitą savaitę daugiausia darbų Gelgaudiškyje nudirbo bibliotekininkė Lina – ji ne tik kartu su kitais surengė jau tradicine tampančią Dvaro dieną, bet ir išleido „Gelgauduką", o be to dar kasdien dirbdavo ir tiesioginį savo darbą! Kaip pripažino pati Lina, savaitė buvo labai užimta, namo kartais tekdavo grįžti tik vėlai vakare. Tačiau, pasak jos, viską, ką padarė praeitą savaitę, ji padarė kartu su kitų pagalba, tiek „Gelgauduką" ne viena maketavo (ir sakė, kad šįkart jis buvo labai greitai „pagamintas", vos per penkias valandas), tiek prie Dvaro dienos rengimo prisidėjo seniūnija ir kiti miestelio aktyvistai. Čia turėjome paklausti, kaip įmanoma tiek darbų per vieną savaitę nudirbti, negi bibliotekininkė turi slaptų laiko atsargų? Tačiau Lina mus dar labiau nustebino, sakydama, kad anksčiau ji buvo net labiau užimta, ne tik kasdien rytais bėgiodavo, bet dar ir namuose daug padaryti spėdavo. Tačiau, kaip pati sako, vienais metais, kuomet ji priklausė beveik dešimčiai įvairių tarybų, suprato, jog reikia laiko skirti ir sau, pailsėti, apmąstyti prioritetus. Taigi, dabar Lina taip ir daro, tačiau vis tiek nestovi vietoje: pasakojo mums ir apie keliones po Komarų dvarus, apie Gelgaudiškio kultūros strategiją ir apie artėjantį lapkritį, kuomet būna pats darbymetis, nes būtent tuomet valstybės institucijos skelbia įvairius konkursus, tada, anot Linos, ji daug laiko skiria projektų rašymui ir užmiega apie juos mąstydama. Taip bekalbėdamos prisiminėme ir Komaro dvaro problemas, atrodo, kad Turto fondas net ir Prezidento paragintas, nieko kol kas nedaro tam, kad dvaras negriūtų apleistas, o būtų galima jį sutvarkyti ir įrengti kažką naudingo gelgaudiškiečiams, galbūt meno mokyklą ar komercinės paskirties patalpas. Ir dar Lina paatviravo apie savo svajones, jų iš viso turi tris, tačiau apie vieną iš jų prašė nerašyti :) O kitos dvi visai įgyvendinamos – turėti mažą šuniuką ir aplankyti Italiją, na, dar ir apie namą su vaizdu į Nemuną sakė kartais pasvajojanti, tačiau iš svajingų bibliotekininkės akių matėsi, kad pirmenybę teiktų šuniukui ir Italijai.
2007-09-10
Svajonės niekada nesipildo..?
Penkis dviratininkus lietingą dieną pamatėme besislepiančius prie dvaro. Pasak jų, tai vienintelė vieta Gelgaudiškyje, kur galima atsisėsti. Klausėme, kodėl jaunuoliai pasirinko būtent tokias transporto priemones. Neringa ir Žydrūnė teigė, kad dviračiais važinėti yra labai patogu ir sveika, joms pritarė ir Lina, sakydama, kad taip galima greičiau kur nors nuvykti, nei einant pėsčiomis. Kaip teigė dviratininkai, šią transporto priemonę jie renkasi kasdien, net ir prasidėjus rugsėjui ketina toliau važinėtis. Tačiau į mokyklą važinėti dviračiais jaunuoliai nenorėtų, nes palikęs lauke, anot jų, gali neberasti. Dar jaunuoliai papasakojo mums istorijų apie muštynes, kuriose yra tekę dalyvauti net dviems iš keturių dviratininkių (niekada su niekuo nesimušė tik Lina ir Greta, taigi galite atspėti, kas mušėsi :) ). Bet, kaip teigė, merginos, ne jos buvo muštynių iniciatorės, arba, kitaip tariant, kalta aplinka. Norėjome sužinoti ir dviratininkų svajones, tačiau ilgai juokęsi, jie nieko taip ir nepasakė. Deividas bandė sakyti, kad svajoja apie mokyklos baigimą, tuo tarpu Neringa perklausė, kokios čia gali būti svajonės, kai vasara baigiasi. Apskritai penketukas svajotų apie tai, kad būtų šilta, bet ir šią svajonę jie palydėjo juoku. Galų gale, Žydrūnė surimtėjo ir tarė, kad geriau klausinėtume norų, o ne svajonių. Paklausta, koks gi skirtumas tarp šių dviejų dalykų, mergina tarė, jog svajonės niekada nesipildo. Na, kadangi esame kitokios nuomonės, tai interviu su prarastosios kartos atstovais baigsime ketureiliu:
Turėk svajonę, didelę kaip žemė, Ir neaprėpiamą lyg vasaros dangus, Turėk svajonę, amžiną, neramią, Nes be svajonės dar nesi žmogus.
2007-09-07
Rožinis dangus
Žaviąją Liuciją sutikome prie jos namo laiptinės plepančią su draugėmis. Mūsų dėmesį iškart patraukė spalvinga Liucijos apranga ir mes nusprendėme nieko nelaukusius ją pakalbinti. Jos neteko klausinėti, nes pati labai mielai apie viską pasakojo. Kaip paaiškėjo, į Gelgaudiškį ji atsikraustė prieš du metus ir tris dienas, ir pradėjo čia lankyti mokyklą. Dabar į septintą klasę einanti Liucija, teigė, jog palyginus su jos buvusia mokykla, Gelgaudiškio vidurinė yra tiesiog rojus. Mokytojai suinteresuoti gerais mokinių rezultatais, be to labai malonūs ir bendraujantys. Kaip išdavė Liucija, jai labai patinka mokytojos Džiuljeta Naujokaitienė ir Eglė Dragūnaitytė. Kalbėdama apie savo klasę, Liucija sakė, jog iš pradžių stengėsi „neišsišokti", nes buvo naujokė, o dabar ji turi daug draugų ir tuo labai džiaugiasi. Apie Gelgaudiškį Liucija kalba taip pat tik gerai. Sako, kad jai čia labai patinka, miestelis žalias, gražus ir tvarkingas, tik gaila, kad gatvės neapšviestos. Paklausta apie savo stilių, septintokė labai protingai pasakė, kad tai, kaip ji rengiasi, priklauso nuo to, kur, su kuo ir kada ji ketina eiti. Svarbiausias jos rengimosi principas yra spalvų derinimas. Pasak Liucijos, pirmiausia, ji visada išsirenka kelnes, o po to derina rūbus prie jų. Kaip teigė pati Liucija, ji nesistengia vaikytis madų, svarbiausia, kad rūbai būtų patogūs. Jai atrodo juokingos tos merginos, kurios net vasarą vaikšto su ilgais batais, vien dėl to, kad tai atrodo madinga. Paklausėme Liucijos ir apie svajones. Septintokė teigė labiausiai norinti gerai sutarti su mama ir sese, niekada su jomis nesipykti. Paklausta, ar nesvajoja apie gerus mokslų rezultatus, ji sakė, geriau mokytis nesvajojanti, nes kažin ar galėtų būti geriau, dabar jos pažymių vidurkis yra 9.8 (mes patarėme jai palaukti prasidėsiančių fizikos pamokų ir tuomet papildyti savo svajonių sąrašą:).
2007-09-05
Darbščioji Danutė
Pirmuoju savaitės žmogumi, mūsų nuomone, verta tapti mokyklos bibliotekininkė Danutė. Praėjusią savaitę būtent ji Gelgaudiškyje turėjo daugiausia darbo – nuo pat ryto į mokyklą plūsdavo mokiniai, norintys pasiimti naujus vadovėlius, o be to, kaip tik šį rugsėjį sueina lygiai trisdešimt metų, kai Danutė dirba Gelgaudiškio mokyklos bibliotekoje. Taigi, atėjome į mokyklą pakalbėti su bibliotekininke, tačiau interviu imti sekėsi sunkiai. Vos tik uždavėme pirmąjį klausimą, į biblioteką užsuko keletas mokytojų ir teiravosi apie naujas knygas, tuoj po to su kažkokiais reikalais į bibliotekininkę kreipėsi valytoja, galų gale užsuko sekretorė ir atnešė paštą, vėliau pokalbį pertraukė pavėlavę knygas atsiimti mokiniai, galų gale atėjo kitos bibliotekos darbuotoja ir aptarė su Danute bibliotekų kompiuterizacijos klausimus. Tačiau pasitaikius pirmai laisvai minutei, mums pavyko užduoti keletą klausimų. Nors bibliotekininkė turi daug darbo, tačiau ją džiugina, kad dabar ji dirba suremontuotoje bibliotekoje (suremontuota ir visa mokykla). Taip, pasak jos, daug patogiau, nes knygos dabar yra vienoje vietoje, o ne kaip anksčiau – ir priestate, ir pagrindiniame pastate. Taip pat Danutė labai džiaugėsi jau daug metų jai padedančiomis merginomis, kurios aukoja savo paskutines vasaros dienas ir keliasi anksti vien tik tam, kad padėtų išdalinti knygas kitiems mokiniams. Paklaustos, kodėl tai daro jau ne pirmus metus, merginos teigė, jog joms tiesiog patinka daryti gera, nors savo ateities su bibliotekininkės profesija nesieja. Dauguma iš jų dvyliktokės ir svajoja gerai baigti mokyklą. Toliau kalbėdamos su bibliotekininke sužinojome, kad sunkiausia jos darbe jai yra nurašyti seną vadovėlį ir jį išmesti, taip pat ji mano, kad moksleiviams reikia duoti kuo daugiau vadovėlių, kad jie turėtų kuo įvairesnės medžiagos mokymuisi. Danutę neramina artėjanti bibliotekos kompiuterizacija, pasak jos, tai labai netobula sistema ir ji mato joje daug trūkumų. Uždavėme savo tradicinį klausimą apie svajones. Danutės svajonės labai nesavanaudiškos, ji svajoja, kad abiems jos dukroms gerai sektųsi. Tikime, kad darbščiosios bibliotekininkės svajonės tikrai išsipildys.
2007-09-03
Braškių paslaptys
Ko gero, dar pamenate, jog neseniai rašėme apie persikus šią vasarą užaugusius viename sode, o straipsnio pavadinimas tąkart skelbė – „Vasaros stebuklas". Todėl šio pasakojimo pavadinimas galėtų būti „Bobų vasaros stebuklas", nes būtent taip galima pavadinti braškes vis dar raudonuojančias pas vieną sodininkę. Lietūs neaplenkia ir Gelgaudiškio, o daugumos mūsų soduose jau nebėra ne tik braškių, bet ir kitų uogų, tad kaipgi čia atsitiko, jog kažkas ir rugsėjo pirmąją galės ragauti braškių? O atsakymas visai paprastas, kaip mums sakė braškių savininkė, tokį vėlyvą derlių užtikrina ypatinga šių uogų veislė, taigi perkant sodinukus reikia pasirinkti tokius, kurie veda nuo ankstyvo pavasario iki rudens. Tokia šių braškių paslaptis. O mes dar pastebėjome ir tai, jog braškės saugiai pasodintos užuovėjoje, be to, jas sunkiai pasiekia lietus, taigi galima daryti išvadą, jog ne tik ypatinga veislė, bet ir saulės spinduliai garantuoja puikų derlių iki pat rudens.
2007-08-28
Dj Julius
Mažakalbį, bet už tai labai stilingą Julių sutikome lietui lyjant. Nieko daug nepasakojo, tačiau mielai fotografavosi. Pavyko sužinoti, kad rugsėjo pirmosios būsimasis dešimtokas nelabai laukia, gal dėl to, kad ir be to turi daug įvairių užsiėmimų. Julius yra vienas iš dviejų vis dar kartais „pagrojančių" Gelgaudiškio kultūros centro didžėjų. Tačiau apie šitai jis nutylėjo, tik pasakė, kad labiausiai norėtų, kad mokslai gerai sektųsi. Atrodo, kad visi Juliai tik apie tai ir tesvajoja (žr. straipsnelį „Šokėjėlis"). Na, o mes įkvėptos Juliaus mėlyno kombinezono, nusprendėme kiekvieną antradienį savo skiltyje patalpinti ką nors gražaus, ryškaus ir stilingo. Turit pasiūlymų?
Tačiau Lina mus dar labiau nustebino, sakydama, kad anksčiau ji buvo net labiau užimta, ne tik kasdien rytais bėgiodavo, bet dar ir namuose daug padaryti spėdavo. Tačiau, kaip pati sako, vienais metais, kuomet ji priklausė beveik dešimčiai įvairių tarybų, suprato, jog reikia laiko skirti ir sau, pailsėti, apmąstyti prioritetus. Taigi, dabar Lina taip ir daro, tačiau vis tiek nestovi vietoje: pasakojo mums ir apie keliones po Komarų dvarus, apie Gelgaudiškio kultūros strategiją ir apie artėjantį lapkritį, kuomet būna pats darbymetis, nes būtent tuomet valstybės institucijos skelbia įvairius konkursus, tada, anot Linos, ji daug laiko skiria projektų rašymui ir užmiega apie juos mąstydama. Taip bekalbėdamos prisiminėme ir Komaro dvaro problemas, atrodo, kad Turto fondas net ir Prezidento paragintas, nieko kol kas nedaro tam, kad dvaras negriūtų apleistas, o būtų galima jį sutvarkyti ir įrengti kažką naudingo gelgaudiškiečiams, galbūt meno mokyklą ar komercinės paskirties patalpas.
Pasak jų, tai vienintelė vieta Gelgaudiškyje, kur galima atsisėsti. Klausėme, kodėl jaunuoliai pasirinko būtent tokias transporto priemones. Neringa ir Žydrūnė teigė, kad dviračiais važinėti yra labai patogu ir sveika, joms pritarė ir Lina, sakydama, kad taip galima greičiau kur nors nuvykti, nei einant pėsčiomis. Kaip teigė dviratininkai, šią transporto priemonę jie renkasi kasdien, net ir prasidėjus rugsėjui ketina toliau važinėtis. Tačiau į mokyklą važinėti dviračiais jaunuoliai nenorėtų, nes palikęs lauke, anot jų, gali neberasti.
Norėjome sužinoti ir dviratininkų svajones, tačiau ilgai juokęsi, jie nieko taip ir nepasakė. Deividas bandė sakyti, kad svajoja apie mokyklos baigimą, tuo tarpu Neringa perklausė, kokios čia gali būti svajonės, kai vasara baigiasi. Apskritai penketukas svajotų apie tai, kad būtų šilta, bet ir šią svajonę jie palydėjo juoku. Galų gale, Žydrūnė surimtėjo ir tarė, kad geriau klausinėtume norų, o ne svajonių. Paklausta, koks gi skirtumas tarp šių dviejų dalykų, mergina tarė, jog svajonės niekada nesipildo.
sutikome prie jos namo laiptinės plepančią su draugėmis. Mūsų dėmesį iškart patraukė spalvinga Liucijos apranga ir mes nusprendėme nieko nelaukusius ją pakalbinti. Jos neteko klausinėti, nes pati labai mielai apie viską pasakojo. Kaip paaiškėjo, į Gelgaudiškį ji atsikraustė prieš du metus ir tris dienas, ir pradėjo čia lankyti mokyklą. Dabar į septintą klasę einanti Liucija, teigė, jog palyginus su jos buvusia mokykla, Gelgaudiškio vidurinė yra tiesiog rojus. Mokytojai suinteresuoti gerais mokinių rezultatais, be to labai malonūs ir bendraujantys. Kaip išdavė Liucija, jai labai patinka mokytojos Džiuljeta Naujokaitienė ir Eglė Dragūnaitytė. Kalbėdama apie savo klasę, Liucija sakė, jog iš pradžių stengėsi „neišsišokti", nes buvo naujokė, o dabar ji turi daug draugų ir tuo labai džiaugiasi. Apie Gelgaudiškį Liucija kalba taip pat tik gerai. Sako, kad jai čia labai patinka, miestelis žalias, gražus ir tvarkingas, tik gaila, kad gatvės neapšviestos.
Svarbiausias jos rengimosi principas yra spalvų derinimas. Pasak Liucijos, pirmiausia, ji visada išsirenka kelnes, o po to derina rūbus prie jų. Kaip teigė pati Liucija, ji nesistengia vaikytis madų, svarbiausia, kad rūbai būtų patogūs. Jai atrodo juokingos tos merginos, kurios net vasarą vaikšto su ilgais batais, vien dėl to, kad tai atrodo madinga.
Praėjusią savaitę būtent ji Gelgaudiškyje turėjo daugiausia darbo – nuo pat ryto į mokyklą plūsdavo mokiniai, norintys pasiimti naujus vadovėlius, o be to, kaip tik šį rugsėjį sueina lygiai trisdešimt metų, kai Danutė dirba Gelgaudiškio mokyklos bibliotekoje.
Tačiau pasitaikius pirmai laisvai minutei, mums pavyko užduoti keletą klausimų. Nors bibliotekininkė turi daug darbo, tačiau ją džiugina, kad dabar ji dirba suremontuotoje bibliotekoje (suremontuota ir visa mokykla). Taip, pasak jos, daug patogiau, nes knygos dabar yra vienoje vietoje, o ne kaip anksčiau – ir priestate, ir pagrindiniame pastate. Taip pat Danutė labai džiaugėsi jau daug metų jai padedančiomis merginomis, kurios aukoja savo paskutines vasaros dienas ir keliasi anksti vien tik tam, kad padėtų išdalinti knygas kitiems mokiniams. Paklaustos, kodėl tai daro jau ne pirmus metus, merginos teigė, jog joms tiesiog patinka daryti gera, nors savo ateities su bibliotekininkės profesija nesieja. Dauguma iš jų dvyliktokės ir svajoja gerai baigti mokyklą.
Ko gero, dar pamenate, jog neseniai rašėme apie persikus šią vasarą užaugusius viename sode, o straipsnio pavadinimas tąkart skelbė – „Vasaros stebuklas". Todėl šio pasakojimo pavadinimas galėtų būti „Bobų vasaros stebuklas", nes būtent taip galima pavadinti braškes vis dar raudonuojančias pas vieną sodininkę. Lietūs neaplenkia ir Gelgaudiškio, o daugumos mūsų soduose jau nebėra ne tik braškių, bet ir kitų uogų, tad kaipgi čia atsitiko, jog kažkas ir rugsėjo pirmąją galės ragauti braškių? O atsakymas visai paprastas, kaip mums sakė braškių savininkė, tokį vėlyvą derlių užtikrina ypatinga šių uogų veislė, taigi perkant sodinukus reikia pasirinkti tokius, kurie veda nuo ankstyvo pavasario iki rudens. Tokia šių braškių paslaptis. O mes dar pastebėjome ir tai, jog braškės saugiai pasodintos užuovėjoje, be to, jas sunkiai pasiekia lietus, taigi galima daryti išvadą, jog ne tik ypatinga veislė, bet ir saulės spinduliai garantuoja puikų derlių iki pat rudens.
Nieko daug nepasakojo, tačiau mielai fotografavosi. Pavyko sužinoti, kad rugsėjo pirmosios būsimasis dešimtokas nelabai laukia, gal dėl to, kad ir be to turi daug įvairių užsiėmimų. Julius yra vienas iš dviejų vis dar kartais „pagrojančių" Gelgaudiškio kultūros centro didžėjų. Tačiau apie šitai jis nutylėjo, tik pasakė, kad labiausiai norėtų, kad
