Pavasaris – laikas kai sujuda visi sodininkai, daržininkai. Pradeda kapstyti žemę, sėti, sodinti, genėti. Pavasariais vyksta sodininkų mugės. Jau kitą savaitgalį tokia vyks ir Šakiuose. Mugėse įsigiję naujų veislių sodinukų, sėklų skuba sodininkai namo, džiaugsmingai nešini būsimais sodo naujakuriais. Visa tai tradicijos, darbštumo realizavimas. Sėja, sodina, laisto, tręšia... Gėrisi iš tolo su meile. Kai kurie net kalbasi su augalais. O rudenį pastarieji atsidėkoja už visą triūsą ir apdovanoja sodininkus tuo, ką turi geriausio – saldžiais, išnokusiais, dailiais vaisiais. Yra ir kita rūšis sodininkų. Tai miesto sodininkai. Jie raško egzotiškus ir mūsiškus vaisius ne soduose, bet amžinai derlinguose prekybos centruose. Raško ne tik rudenį. Ištisus metus. Jie lenkia nugaras kituose darbuose, nedirba soduose, neskiepija medžių ir meilės gamtai savo atžaloms. O jų atžalos savo ruožtu demonstruoja ne darbštumą, bet jėgą. Ir ne tik sporto salėse, bet ir žaliuosiuose plotuose. Kerta iš peties kažkieno su meile pasodintus jaunus medelius. Ir nesvarbu, kad tie medeliai nedžiugins mūsų ateityje savo vaisiais. Šie medžiai atlieka dar ir kitą funkciją. Jie valo mūsų transportu užterštą orą. Ne vienas iš mūsų matė nelygioje kovoje kritusius mūsų žaliuosius bičiulius. Ne vienam iš mūsų suspaudė širdį tokie vaizdai. O gal matėme netgi patį vandalizmo procesą? Matėme ir nieko nedarėme? Ar nemanote, kad reikia rauti su šaknimis tokio blogio apraiškas iš mūsų jaunuomenės sąmonės..? Tai tik keletas klausimų pabaigai, atsakykime kiekvienas sau ir gal daugiau nematysime tokių vaizdų kaip šiose nuotraukose.
2008-04-12
Pamąstymai apie Gelgaudiškio jaunimą. II dalis
Neseniai miestelio laikraštyje „Gelgaudukas" perskaičiau atgarsius apie mano rašytą straipsnį apie degraduojantį Gelgaudiškio jaunimą. Buvau nustebintas tokių atgarsių. Visi puikiai žino koks tas Gelgaudiškio jaunimo gyvenimas. Tad kodėl reikia šitaip piktintis? Tiesa akis bado? Jūs man vardinate vardus tų, kurie neva yra pavyzdiniai? Tikiu, kad tokių yra ir daugiau, bet ne vieną gerą ir pavyzdingo elgesio jaunuolį teko matyti išeinantį iš baro ir vos besilaikantį ant kojų. Reikia pripažinti, kad alkoholio įsigyti kiekvienam norinčiam nepilnamečiui Gelgaudiškyje vieni juokai. O ir Jūsų minėti futbolininkai po varžybų karštą vasaros dieną atsigaivina alumi. Labai patiko pastaba: "Tad pasidžiaukime nors tais, kurie daro šį tą naudinga". Mes jais ir džiaugiamės, bet jie ne visada yra verti pagyrų. Jei jau darai kažką naudingo, tai manau ir elgesys turėtų būti tinkamas ir po visų darbų. Kaip aš galiu didžiuotis ir džiaugtis jaunuoliu, kuris padainavęs ar pašokęs mokyklos renginyje iš karto po jo nueina į miškelį ar į barą ir namo grįžta keturiomis?
Ir pabaigai: pabaigos nebus. Tik keletas klausimų vertų diskusijos. Labai įdomu ar yra jaunimo, turinčio aiškias vizijas, naudingus pomėgius? Ko jaunimas siekia, kuo gyvena, kokie kasdieniai tikslai? Koks eilinio "niolikmečio" dienos ar savaitės, mėnesio, metų tikslas? Ar atsiras toks jaunuolis, kuris išdrįs pasakyti, kad nėra ragavęs alkoholio? Klausiu retoriškai: kiek jaunimas žino būdų kaip linksmai praleisti savaitgalio vakarą ar kokią miestelio šventę be alkoholinių pagardų? Kodėl jaunimas toks, koks yra? Nenoriu šituo straipsniu niekam pamokslauti. Tiesiog buvo keista, kad jis sulaukė tokio susidomėjimo. Svarbu, kad reiškiate savo nuomonę, bet dar svarbiau, kad mokėtumėte ją apginti ir visiems įrodyti, jok Gelgaudiškyje neauga nauja valkatų karta.
Vėl Aš
Kalėdų nakties stebuklas
Kaip visada, kaip kiekvienais metais, kai diena pati trumpiausia, o naktis ilga, slapčia svajojam apie stebuklingąją Kalėdų naktį. Kaip šviesa nugali tamsą ir saulė grįžta, nejučia susimąstau: Ar sugrįš į žmonių širdis jausmai, kurie darytų mus geresniais, kad mūsų gyvenime būtų mažiau neapykantos, kad žmogus žmogui būtų brolis, draugas. Tiek daug gerumo ir šiltų žodžių mes tariame per šią šventę, savo artimui ir draugui. Kiekvienas iš mūsų ieškome atgaivos sielai, to mažo stebuklo, kuris šildytų ir šviestų tą nuostabią Šv. Kalėdų naktį. Šventės ateina į namus atnešdamos pakilią nuotaiką, džiugesį ir eglučių kvapą, šventinio pyrago ir kitų vaišių gausą, mūsų taip laukiamą. Tik deja,– ar susimąstome, kiek daug vaikų laukdami gražiausios metų šventės ir Kalėdinio stebuklo vietoj dovanų matys tik apiblaususias tėvų akis ir drebančias nuo alkoholio rankas, kurios ne dovanas dalija ir riekia šventinį pyragą, o kemša dar vieno butelio kamštį. Juk šventės!– pasakys. Tai kaip tada tikėti vaikui, kad šventinis stebuklas atėjo ir į jų namus? Ir kaip pažiūrėti tokiam vaikui į akis, kurio veidelį puošia ne šypsena, o ašara riedanti skruostu? Kaip džiaugtis ir švęsti šventes, kai tai jau tapo mūsų kasdienybe? Tai gyvenimo žaizdos, vos tik palies – dar ilgai skaudės... Vis tiek taip norisi prisipildyti nežemiškos erdvės ir gerumo, kad Betliejaus žvaigždė, kaip tada, kai gimė kūdikėlis Jėzus, kuri rodė kelią trims karaliams, švies ir rodys kelią mums. Ta tikrąjį ir teisingąjį kelią – gyvenimo kelią. Kurį nueitumėm kiekvienas, galvas išdidžiai pakėlę, nesuklupdami ir nepaslysdami. Kad nepasirinktume „gyvenimo šunkelio". O suklupusiam, kad sugebėtume padėti, nepasmerkti, juk tai lengviausia. Ir dalinkime savo artimui gerumą, šilumą ir šypseną. Nesusigundykime siūlomais blizgučiais, jie neilgai teblizga. Palinkėkime vienas kitam ramybės, džiaugsmo ir vilties, palinkėkime sveikatos, stiprybės, tyro juoko. Tikėkime stebuklais ir svarbiausia vienas kitu tikėkime. Juk Kalėdos! Tik pažiūrėk, žmogau, pakilk virš kasdienybės ir džiaukis mažais stebuklais. Net pati gamta tau parodys save, tarsi pakylėta, pasipuošusi kaip nuotaka: baltais minkštais sniego kilimais. O gruodžio šerkšnas sužibės ant kiekvienos eglutės. Tik nepraeik pro tokį grožį, žiūrėk džiaukis ir parodyk kitam. Juk „grožis panašus į švelnų šnabždesį. Jis kalba mūsų dvasioje. Tai visad žydintis sodas ir visad skrendąs angelų būrys." (K. Džibranas).
Aušrinė
2007 12 12
Pastebėjimai ir mintys iš susitikimo su serialo "Nekviesta meilė" aktoriais
Gelgaudiškio kultūros centre gruodžio 8 dieną, 14 valandą prasidėjo susitikimas su serialo "Nekviesta meilė" aktoriais, kurio antrojo sezono serijas gerbėjai galės išvysti jau po Naujųjų metų. Renginį vedė aktorė Nijolė Narmontaitė, kuri pristatė savo kolegas iš serialo, tai: Laura Karvelytė (Lina) ir Adolofas Večerskis (Baronas). Tačiau laukto aktoriaus Sauliaus Balandžio susirinkę žiūrovai taip ir neišvydo. Kartu į susitikimą atvyko serialo dainų autorius Aleksandras Makejevas. Aktoriai pasakojo įdomiausius įvykius iš serialo filmavimo aikštelės, šiek tiek atskleidė naujų serijų siužetą. Aktorė Nijolė Narmontaitė labai šiltai bendravo su publika, aktyviausiems dalino dovanas: serialo dainų kompaktinius diskus, bei DVD su pirmojo sezono serijomis. Didelio susidomėjimo ir aplodismentų sulaukė aktorius ir Nacionalinio dramos teatro direktorius, režisierius Adolfas Večerskis. Visiems susirinkusiems palikęs visai kitokį įspūdį nei seriale. A. Večerskis papasakojo keletą detalių iš savo asmeninio gyvenimo, atskleidė, kad jo hobis yra žvejyba ir angelų kolekcionavimas. Šis užsiėmimas prasidėjo nuo kelionės po Veneciją metu įsigyto angelo, o dabar aktorius turi per tris tūkstančius angelų. – Tik va šiandien pas jus krautuvėj neradau angelo, tai nusipirkau lašinių, – pajuokavo aktorius. Renginyje skambėjo serialo "Nekviesta meilė" dainos, kurias atliko L. Karvelytė, taip pat dainavo A. Makejevas ir N. Narmontaitė. Visi norintys galėjo užduoti aktoriams klausimus. Aktoriai mielai į juos atsakinėjo. A. Večerskis atsakydamas į vieną klausimą apie lietuviškas muilo operas pastebėjo, jok: "Jei jūs čia esate, vadinasi to reikia. Beje, Lietuvoje tai vadinama ne muilo, o šampūno opera. Tai, kad aš turiu tris aukštojo mokslo diplomus dar nereiškia, kad filmuotis seriale nereikalinga ir esu nerimtas aktorius, juo labiau ekrane aš nesirodžiau aštuonerius metus. Tokie spektakliai kaip "Žaldokynė" ir "Meilė pagal grafiką" eina anšlagais". Renginys baigėsi aktorių palinkėjimu gražiai, šiltai sutikti Šv. Kalėdas, Naujuosius metus ne tik seriale "Nekviesta meilė", bet ir gyvenime.
Aušrinė
2007 12 08
Eretinės (ne erotinės) mintys
Atsiprašau visų, kurie ne tik negalėsite su manimi sutikti, bet ir pasijusite įžeisti! Bet kada, jei ne prieš Vėlines, reikia pasakyti:
1. Negalima lankyti kapų, reikia lankyti gyvuosius. 2. Negalima Žemės gėrybių (vainikų, žvakių, gėlių, darbo) skirti vietoms, kur nėra gyvybės. 3. Negalima eiti į bendradarbių, kaimynų laidotuves. Išimtis – artimi giminaičiai. 4. Nereikia lankyti ligonių. Reikia lankyti jų artimuosius.
Žinau, kad ir pats šiomis dienomis darysiu taip, kaip ir Jūs darysite, bet nors žinosite, kad aš noriu, prašau, maldauju – atsikratykime šamanizmo, padėkime Žmogui! Pabandysiu pagrįsti savo teiginius.
1. Kapuose nėra to, apie kurį galvojate. Giliai žemėje yra sunykę kūno (be jokios sielos, be jokios gyvybės!) likučiai, ir mes lankome TĄ VIETĄ. Aš galvosiu apie savo tėvą, kuris suteikė man stiprybės visam gyvenimui vienu posakiu: žinodamas, kad netrukus mirs, gėrė su kaimo draugais degtinę ir juokavo: „Visi mirsime, nė vieno vagis nepavogs!“ Aš galvosiu apie savo brolį Antaną, kuris trejus metus tarnavo povandeniniame laivyne ir grįžęs man įteikė dovaną – puikų burlaivio modelį, nerūdijančio plieno gražuolį! Todėl Tau, Antanai, sakau:
Pasiliekame teisę atminti, Iš visų galimybių tik vieną. Atmintis – tavo kapui paminklas, Atminties nerūdijantis plienas.
Aš galvosiu apie savo mamą, kuri pagimdė penkis vaikus, ištvėrė penkis metus Sibire ir labai dažnai dirbdama dainavo! Ir mane išmokė dainuoti sau. Bet kam man eiti į kurią nors vietą, norint taip galvoti?!
2. Nejaugi mes nebeturime kur pasodinti gėlių, kad jos džiugintų, linksmintų žmones, o ne sukeltų ilgesį ir liūdesį? Nejaugi mes negalime žvakėmis išsklaidyti lapkričio prietemos prie vaišių stalo, o ne deginti žmonių darbą nykiose vietose? Nejaugi mes negalime parengti ir prižiūrėti savo kapų bent taip, kaip prižiūrimos garsiausios JAV Arlingtono kapinės: dešimtys hektarų gražiai nupjautų pievelių, vienur kitur – po medį, krūmą ir tūkstančių tūkstančiai vienodų nedidelių akmens plokštelių (kad netrukdytų žoliapjovei), žyminčių palaidojimo vietą? Nejaugi nebėra senelių, vaikaičių, našlių, kuriuos galėtume (PRIVALOME!) aplankyti lapkričio laisvadieniais?
3. Nenoriu, mieli draugai, kad ateitumėte apžiūrėti mano lavono. Mano laidotuvėse manęs jau nebus. Ar jūs tik tiek man brangūs, kad versčiau jus liūdėti per savo laidotuves? Ne, noriu, kad VISAI KITOJE vietoje tomis dienomis paguostumėte vieni kitus, man brangius žmones, pakalbėtumėte apie Būtį, o laidotuvių buitimi tegu užsiima profesionalai. Nesirūpinkite – aš užsidirbau šiai paslaugai! Civilizuotos pasaulio valstybės prie to seniai priprato, nedarykite man gėdos!
4. Ligoninėse priežiūra puiki, maistas geras, o ligonis atrodo nekaip… Kam jį lankyti? Kad pasibaisėtumėte, kaip ligonis blogai atrodo? Kad ligoniui sukeltumėte minčių, jog jau atėjote atsisveikinti? Ligoninėse tegu dirba profesionalai, o jūs lankykite ir padėkite mano artimiesiems: nuvežkite mano žmoną į darbą, parvežkite namo, pakvieskite ją pažaisti kėgliais, kartu nueikite į kiną. Negalite, nes katekizme nurodyta “Ligonį lankyti”? Bet juk katekizmas rašytas tada, kai ligoniui iš tiesų reikėjo priežiūros (namuose). Dabar ligoniui reikia moralinės atramos, ją gali suteikti tik artimiausi žmonės, ir jie tai padarys, jei jūs jiems, o ne ligoniui, padėsite.
Gandai apie mano mirtį gerokai perdėti. (M.Tvenas)
P.S. Tik nekalbėkite man apie tradicijas! Šiuo metu jas labiausiai “gerbia” iš to uždirbantys. Buvo tradicija deginti raganas, buvo tradicija diržu , rykšte “auklėti” žmogų - atsikratėme. Kam nuo to blogiau?
Pavasaris – laikas kai sujuda visi sodininkai, daržininkai. Pradeda kapstyti žemę, sėti, sodinti, genėti. Pavasariais vyksta sodininkų mugės. Jau kitą savaitgalį tokia vyks ir Šakiuose. Mugėse įsigiję naujų veislių sodinukų, sėklų skuba sodininkai namo, džiaugsmingai nešini būsimais sodo naujakuriais.
Raško ne tik rudenį. Ištisus metus. Jie lenkia nugaras kituose darbuose, nedirba soduose, neskiepija medžių ir meilės gamtai savo atžaloms. O jų atžalos savo ruožtu demonstruoja ne darbštumą, bet jėgą. 
Ir ne tik sporto salėse, bet ir žaliuosiuose plotuose. Kerta iš peties kažkieno su meile pasodintus jaunus medelius. Ir nesvarbu, kad tie medeliai nedžiugins mūsų ateityje savo vaisiais. Šie medžiai atlieka dar ir kitą funkciją. Jie valo mūsų transportu užterštą orą.
