Kaip jaunuoliai alkoholį vartoja arba su rugsėjo 1-ąja!
Štai atėjo rugsėjo pirmoji – didžioji moksleivių nusitašymo šventė – ir mokslo metai – didžiųjų linksmybių laikotarpis. Nors rugsėjo pirmąją dieną teoriškai alkoproduktais neprekiaujama, dauguma jaunuolių jau sukaupė (ar vis dar kaupia) atsargas spintose, stalčiuose, po lovomis ir kitose daugiau ar mažiau netikėtose vietose.
Nors niekam ir nekeista, kad mūsų mylimas jaunimas laipsnių vartoja vis daugiau ir daugiau, dauguma tėvų bei mokytojų stengiasi prieš tai užmerkti akis bei užsikimšti ausis. Jei nieko nematom ir negirdim, vadinasi, to nėra – šiuo devizu žmonija naudojasi greičiausiai jau nuo tų laikų, kai išmoko kalbėti ir jis neretai pasiteisina. Hm... o šiaip, kokia gi ta realybė – ar mūsų mylimo miestelio Gelgaudiškio vidurinėje alkoholis audringai liejasi per kraštus, ar tik romiai teliūškuoja, ar mielos mergaitės ir tvirti vyrukai iš tiesų išgeria tik po porą buteliukų kolos [alaus], o likusius pinigus išleidžia saldainiams ir traškučiams?.. Prieš kelis mėnesius teko atlikti tyrimą būtent mūsų gimtojoje mokykloje. Praktiškai duomenys nėra pasenę, tad į juos atsižvelgus maždaug galima orientuotis tame, ko verta tikėtis šiemet.
Gelgaudiškio vidurinėje mokykloje įvairius alkoholio produktus įvairiu tempu vartoja beveik 70 procentų mokinių. Nors ir labai didelis, šis skaičius nėra toks baisus, kaip Kauno mokyklų (ten svaiginasi virš 93 procentų mokinukų), tačiau vis dėlto mes aktyviai lenkiame tokių kraštų, kaip Pakruojis ar Alytus, jaunuosius alkoholikus. Jei skaitančiajam atrodo, kad svaigintis labiau mėgsta vaikinai, turėčiau nuvilti – laipsnius mėgsta 77 procentai vaikinų ir 72 procentai merginų, tikrai nepasakyčiau, kad skirtumas yra žymus.
Kasdien alkoholį siurbčioja 2,5 procentai mūsų mokinukų, dažniausiai – 16 – 17–mečiai. Bent kartą per savaitę svaiginasi 15 procentų vaikų. Jaunesniųjų klasių (maždaug 10 – 13 metų amžiaus) mokinių tėveliai gali būti ramūs (gaila, pradinių klasių atstovai į tyrimą nebuvo įtraukti, gal būtume sužinoję ką nors naujo ar baisaus) – jų vaikai alaus ir panašių malonių dalykėlių kasdien nesiurbia. Jei manote, kad alkoholikų bei dažnai išgeriančių tėvų šeimose augantys vaikai linkę dažnai nusitašyti, šiek tiek klystate. Iš tiesų dažniau alkoholinius gėrimus geria tų šeimų, kuriose alkoholis vartojamas retai ar netgi visiškai nevartojamas, atžalos. Saikingiausiai svaigalus vartoja mokiniai, kurių tėveliai išgeria nei per dažnai, nei per retai – per šventes (svarbu, kad kiekvienas savaitgalis nebūtų šventė).
Mūsų miestelių pardavėjos yra labai draugiškos ir supratingos – daugiau negu 23 procentai mokinių alkoholį perka patys. Labiausiai sekasi merginoms – jų gerove neretai pasirūpina draugai bei tėveliai.
Kultiniai Gelgaudiškio vidurinės mokyklos mokinių gėrimai – sidras, šampanas ir alus. Šampę liurlina 66 procentai, sidrą – 64, alų – 52 procentai jaunuolių. Beveik 32 procentai mokinukų neatsisako ir degtinės.
Jei manote, kad jaunuolius iš kelio veda jų draugai, klystate. Pats svarbiausias faktorius, formuojantis jaunimo įpročius, tame tarpe ir polinkį vartoti alkoholį, yra šeima. Elementaru – vaikai mėgdžioja suaugusiųjų elgseną. Įvairių valstybių įvairiais laikotarpiais atlikti tyrimai patvirtino, jog laipsningųjų gėrimų jaunimas dažniausiai pirmą kartą paragauja namie ir beveik visada jų gauna iš tėvų. Štai 49 procentai mūsų mokyklos mokinukų pirmą kartą alkoholio paragavo namuose. Daug kam gali pasirodyti įtartinas tas faktas, kad tose šeimose, kur alkoproduktai vartojami itin retai, atžalos vis viena dažnokai išgeria. Atrodo, kad geriausia išeitis – viduriukas, kadangi jei tėveliai visiškai negeria, jų vaikučiai, viliojami uždrausto vaisiaus, pradeda ragauti su draugais ar netgi vieni (trečdalis negeriančių šeimų vaikų alkoholio paragavo vieni, velnias žino kur, gal pasislėpę spintoje ar panašiai).
Daugiau negu pusė mūsų mokyklos mokinukų buvo prisigėrę, dažniausiai – 14 – 16-mečiai. Beveik 13 procentų vaikučių bent kartą pamokose apsilankė neblaivūs. Dauguma mūsų mokinukų įsitikinę, kad jaunimas vartoja per daug alkoholinių gėrimų. Daugiau negu pusė visų apklaustųjų įsitikinę, kad svaigalų reklama skatina ir jų vartojimą. Atrodo, kad jei infliacija sparčiai vystysis ir bus keliami akcizo mokesčiai, daugiau negu 50 procentų jaunuolių negalės įsigyti tiek alkoholio, kiek anksčiau. Likusi dalis, kuri teigė, kad galės įsigyti, greičiausiai manė, kad mokesčiai nebus didinami (o jie bus didinami) ir šiek tiek melavo.
Mokiniai šiais laikais gan protingi – 88 procentai jų mano, kad alkoholis kenksmingas. Likusi dalis, atmetus tuos, kurie neturi nuomonės ir turbūt nieko gyvenime nepasieks, teigia, kad svaigalai gerina virškinimą.
Pasidomėjus vaikučių nuomone, ką daryti, kad sumažėtų toks didelis svaigalų suvartojimas (Lietuvoje jis labai aktyviai auga – mes pirmaujame Europoje pagal suvartojamą gryno alkoholio kiekį, tenkantį vienam šalies gyventojui), didžiojo dalis siūlo mažinti jo pardavimų mastus ir didinti kainas, o 13 procentų apklaustųjų yra visiški pesimistai ir netiki, jog dar kažką galima pakeisti. Štai tokia žavia bei neblaivia gaida baigiu šią mažą tyrimo santraukėlę. Gero jums rugsėjo, pasistenkit neapvemti namų, nepasipainioti piktiesiems policininkams po ranka, neatsidurti reanimacijoje ir nenumirti - Lietuvos Statistikos departamento duomenimis nuo 2000 iki 2005 metų mirčių dėl alkoholio vartojimo skaičius išaugo 40 procentų.
Agnė Dvylaitytė
2008-09-01
Birželio 14-liktoji
1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Daugiau kaip 30 tūkst. žmonių okupantai nužudė Lietuvoje. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų. Kaip tik šiais metais Lietuva mini 67- tąsias metines nuo pirmojo masinio nekaltų civilių gyventojų trėmimo.
Nors miestelyje paminėta Gedulo ir vilties diena, tačiau ar kiekvienas eilinis gelgaudiškietis žino apie šią dieną? Praėjus gatvėmis galima sakyti − Ne, nei gedulo, nei vilties nesimatė. Kažkodėl sunku buvo rasti namą ant kurio būtų iškelta vėliava perrišta juodu kaspinu. Iškelti vėliavą ir bent taip pagerbti atminimą tų, kurie kovojo už Lietuvos laisvę, šalo beribėse Sibiro platybėse, tai mažiausia ką galime padaryti kiekvienas kuriam svarbi Lietuvos laivė, nepriklausomybė. Tik dėl jų šiandien galime vadintis tikrais europiečiais, todėl bent vieną kartą metuose prisiminkime Lietuvos istoriją ir atiduokime pagarbą tiems, kurie taip ir nesulaukė Lietuvos išsilaisvinimo...
Pavasaris – laikas kai sujuda visi sodininkai, daržininkai. Pradeda kapstyti žemę, sėti, sodinti, genėti. Pavasariais vyksta sodininkų mugės. Jau kitą savaitgalį tokia vyks ir Šakiuose. Mugėse įsigiję naujų veislių sodinukų, sėklų skuba sodininkai namo, džiaugsmingai nešini būsimais sodo naujakuriais. Visa tai tradicijos, darbštumo realizavimas. Sėja, sodina, laisto, tręšia... Gėrisi iš tolo su meile. Kai kurie net kalbasi su augalais. O rudenį pastarieji atsidėkoja už visą triūsą ir apdovanoja sodininkus tuo, ką turi geriausio – saldžiais, išnokusiais, dailiais vaisiais. Yra ir kita rūšis sodininkų. Tai miesto sodininkai. Jie raško egzotiškus ir mūsiškus vaisius ne soduose, bet amžinai derlinguose prekybos centruose. Raško ne tik rudenį. Ištisus metus. Jie lenkia nugaras kituose darbuose, nedirba soduose, neskiepija medžių ir meilės gamtai savo atžaloms. O jų atžalos savo ruožtu demonstruoja ne darbštumą, bet jėgą. Ir ne tik sporto salėse, bet ir žaliuosiuose plotuose. Kerta iš peties kažkieno su meile pasodintus jaunus medelius. Ir nesvarbu, kad tie medeliai nedžiugins mūsų ateityje savo vaisiais. Šie medžiai atlieka dar ir kitą funkciją. Jie valo mūsų transportu užterštą orą. Ne vienas iš mūsų matė nelygioje kovoje kritusius mūsų žaliuosius bičiulius. Ne vienam iš mūsų suspaudė širdį tokie vaizdai. O gal matėme netgi patį vandalizmo procesą? Matėme ir nieko nedarėme? Ar nemanote, kad reikia rauti su šaknimis tokio blogio apraiškas iš mūsų jaunuomenės sąmonės..? Tai tik keletas klausimų pabaigai, atsakykime kiekvienas sau ir gal daugiau nematysime tokių vaizdų kaip šiose nuotraukose.
2008-04-12
Pamąstymai apie Gelgaudiškio jaunimą. II dalis
Neseniai miestelio laikraštyje „Gelgaudukas" perskaičiau atgarsius apie mano rašytą straipsnį apie degraduojantį Gelgaudiškio jaunimą. Buvau nustebintas tokių atgarsių. Visi puikiai žino koks tas Gelgaudiškio jaunimo gyvenimas. Tad kodėl reikia šitaip piktintis? Tiesa akis bado? Jūs man vardinate vardus tų, kurie neva yra pavyzdiniai? Tikiu, kad tokių yra ir daugiau, bet ne vieną gerą ir pavyzdingo elgesio jaunuolį teko matyti išeinantį iš baro ir vos besilaikantį ant kojų. Reikia pripažinti, kad alkoholio įsigyti kiekvienam norinčiam nepilnamečiui Gelgaudiškyje vieni juokai. O ir Jūsų minėti futbolininkai po varžybų karštą vasaros dieną atsigaivina alumi. Labai patiko pastaba: "Tad pasidžiaukime nors tais, kurie daro šį tą naudinga". Mes jais ir džiaugiamės, bet jie ne visada yra verti pagyrų. Jei jau darai kažką naudingo, tai manau ir elgesys turėtų būti tinkamas ir po visų darbų. Kaip aš galiu didžiuotis ir džiaugtis jaunuoliu, kuris padainavęs ar pašokęs mokyklos renginyje iš karto po jo nueina į miškelį ar į barą ir namo grįžta keturiomis?
Ir pabaigai: pabaigos nebus. Tik keletas klausimų vertų diskusijos. Labai įdomu ar yra jaunimo, turinčio aiškias vizijas, naudingus pomėgius? Ko jaunimas siekia, kuo gyvena, kokie kasdieniai tikslai? Koks eilinio "niolikmečio" dienos ar savaitės, mėnesio, metų tikslas? Ar atsiras toks jaunuolis, kuris išdrįs pasakyti, kad nėra ragavęs alkoholio? Klausiu retoriškai: kiek jaunimas žino būdų kaip linksmai praleisti savaitgalio vakarą ar kokią miestelio šventę be alkoholinių pagardų? Kodėl jaunimas toks, koks yra? Nenoriu šituo straipsniu niekam pamokslauti. Tiesiog buvo keista, kad jis sulaukė tokio susidomėjimo. Svarbu, kad reiškiate savo nuomonę, bet dar svarbiau, kad mokėtumėte ją apginti ir visiems įrodyti, jok Gelgaudiškyje neauga nauja valkatų karta.
Vėl Aš
Kalėdų nakties stebuklas
Kaip visada, kaip kiekvienais metais, kai diena pati trumpiausia, o naktis ilga, slapčia svajojam apie stebuklingąją Kalėdų naktį. Kaip šviesa nugali tamsą ir saulė grįžta, nejučia susimąstau: Ar sugrįš į žmonių širdis jausmai, kurie darytų mus geresniais, kad mūsų gyvenime būtų mažiau neapykantos, kad žmogus žmogui būtų brolis, draugas. Tiek daug gerumo ir šiltų žodžių mes tariame per šią šventę, savo artimui ir draugui. Kiekvienas iš mūsų ieškome atgaivos sielai, to mažo stebuklo, kuris šildytų ir šviestų tą nuostabią Šv. Kalėdų naktį. Šventės ateina į namus atnešdamos pakilią nuotaiką, džiugesį ir eglučių kvapą, šventinio pyrago ir kitų vaišių gausą, mūsų taip laukiamą. Tik deja,– ar susimąstome, kiek daug vaikų laukdami gražiausios metų šventės ir Kalėdinio stebuklo vietoj dovanų matys tik apiblaususias tėvų akis ir drebančias nuo alkoholio rankas, kurios ne dovanas dalija ir riekia šventinį pyragą, o kemša dar vieno butelio kamštį. Juk šventės!– pasakys. Tai kaip tada tikėti vaikui, kad šventinis stebuklas atėjo ir į jų namus? Ir kaip pažiūrėti tokiam vaikui į akis, kurio veidelį puošia ne šypsena, o ašara riedanti skruostu? Kaip džiaugtis ir švęsti šventes, kai tai jau tapo mūsų kasdienybe? Tai gyvenimo žaizdos, vos tik palies – dar ilgai skaudės... Vis tiek taip norisi prisipildyti nežemiškos erdvės ir gerumo, kad Betliejaus žvaigždė, kaip tada, kai gimė kūdikėlis Jėzus, kuri rodė kelią trims karaliams, švies ir rodys kelią mums. Ta tikrąjį ir teisingąjį kelią – gyvenimo kelią. Kurį nueitumėm kiekvienas, galvas išdidžiai pakėlę, nesuklupdami ir nepaslysdami. Kad nepasirinktume „gyvenimo šunkelio". O suklupusiam, kad sugebėtume padėti, nepasmerkti, juk tai lengviausia. Ir dalinkime savo artimui gerumą, šilumą ir šypseną. Nesusigundykime siūlomais blizgučiais, jie neilgai teblizga. Palinkėkime vienas kitam ramybės, džiaugsmo ir vilties, palinkėkime sveikatos, stiprybės, tyro juoko. Tikėkime stebuklais ir svarbiausia vienas kitu tikėkime. Juk Kalėdos! Tik pažiūrėk, žmogau, pakilk virš kasdienybės ir džiaukis mažais stebuklais. Net pati gamta tau parodys save, tarsi pakylėta, pasipuošusi kaip nuotaka: baltais minkštais sniego kilimais. O gruodžio šerkšnas sužibės ant kiekvienos eglutės. Tik nepraeik pro tokį grožį, žiūrėk džiaukis ir parodyk kitam. Juk „grožis panašus į švelnų šnabždesį. Jis kalba mūsų dvasioje. Tai visad žydintis sodas ir visad skrendąs angelų būrys." (K. Džibranas).
Pavasaris – laikas kai sujuda visi sodininkai, daržininkai. Pradeda kapstyti žemę, sėti, sodinti, genėti. Pavasariais vyksta sodininkų mugės. Jau kitą savaitgalį tokia vyks ir Šakiuose. Mugėse įsigiję naujų veislių sodinukų, sėklų skuba sodininkai namo, džiaugsmingai nešini būsimais sodo naujakuriais.
Raško ne tik rudenį. Ištisus metus. Jie lenkia nugaras kituose darbuose, nedirba soduose, neskiepija medžių ir meilės gamtai savo atžaloms. O jų atžalos savo ruožtu demonstruoja ne darbštumą, bet jėgą. 
Ir ne tik sporto salėse, bet ir žaliuosiuose plotuose. Kerta iš peties kažkieno su meile pasodintus jaunus medelius. Ir nesvarbu, kad tie medeliai nedžiugins mūsų ateityje savo vaisiais. Šie medžiai atlieka dar ir kitą funkciją. Jie valo mūsų transportu užterštą orą.
