Pastebėjimai ir mintys iš susitikimo su serialo "Nekviesta meilė" aktoriais
Gelgaudiškio kultūros centre gruodžio 8 dieną, 14 valandą prasidėjo susitikimas su serialo "Nekviesta meilė" aktoriais, kurio antrojo sezono serijas gerbėjai galės išvysti jau po Naujųjų metų. Renginį vedė aktorė Nijolė Narmontaitė, kuri pristatė savo kolegas iš serialo, tai: Laura Karvelytė (Lina) ir Adolofas Večerskis (Baronas). Tačiau laukto aktoriaus Sauliaus Balandžio susirinkę žiūrovai taip ir neišvydo. Kartu į susitikimą atvyko serialo dainų autorius Aleksandras Makejevas. Aktoriai pasakojo įdomiausius įvykius iš serialo filmavimo aikštelės, šiek tiek atskleidė naujų serijų siužetą. Aktorė Nijolė Narmontaitė labai šiltai bendravo su publika, aktyviausiems dalino dovanas: serialo dainų kompaktinius diskus, bei DVD su pirmojo sezono serijomis. Didelio susidomėjimo ir aplodismentų sulaukė aktorius ir Nacionalinio dramos teatro direktorius, režisierius Adolfas Večerskis. Visiems susirinkusiems palikęs visai kitokį įspūdį nei seriale. A. Večerskis papasakojo keletą detalių iš savo asmeninio gyvenimo, atskleidė, kad jo hobis yra žvejyba ir angelų kolekcionavimas. Šis užsiėmimas prasidėjo nuo kelionės po Veneciją metu įsigyto angelo, o dabar aktorius turi per tris tūkstančius angelų. – Tik va šiandien pas jus krautuvėj neradau angelo, tai nusipirkau lašinių, – pajuokavo aktorius. Renginyje skambėjo serialo "Nekviesta meilė" dainos, kurias atliko L. Karvelytė, taip pat dainavo A. Makejevas ir N. Narmontaitė. Visi norintys galėjo užduoti aktoriams klausimus. Aktoriai mielai į juos atsakinėjo. A. Večerskis atsakydamas į vieną klausimą apie lietuviškas muilo operas pastebėjo, jok: "Jei jūs čia esate, vadinasi to reikia. Beje, Lietuvoje tai vadinama ne muilo, o šampūno opera. Tai, kad aš turiu tris aukštojo mokslo diplomus dar nereiškia, kad filmuotis seriale nereikalinga ir esu nerimtas aktorius, juo labiau ekrane aš nesirodžiau aštuonerius metus. Tokie spektakliai kaip "Žaldokynė" ir "Meilė pagal grafiką" eina anšlagais". Renginys baigėsi aktorių palinkėjimu gražiai, šiltai sutikti Šv. Kalėdas, Naujuosius metus ne tik seriale "Nekviesta meilė", bet ir gyvenime.
Aušrinė
2007 12 08
Eretinės (ne erotinės) mintys
Atsiprašau visų, kurie ne tik negalėsite su manimi sutikti, bet ir pasijusite įžeisti! Bet kada, jei ne prieš Vėlines, reikia pasakyti:
1. Negalima lankyti kapų, reikia lankyti gyvuosius. 2. Negalima Žemės gėrybių (vainikų, žvakių, gėlių, darbo) skirti vietoms, kur nėra gyvybės. 3. Negalima eiti į bendradarbių, kaimynų laidotuves. Išimtis – artimi giminaičiai. 4. Nereikia lankyti ligonių. Reikia lankyti jų artimuosius.
Žinau, kad ir pats šiomis dienomis darysiu taip, kaip ir Jūs darysite, bet nors žinosite, kad aš noriu, prašau, maldauju – atsikratykime šamanizmo, padėkime Žmogui! Pabandysiu pagrįsti savo teiginius.
1. Kapuose nėra to, apie kurį galvojate. Giliai žemėje yra sunykę kūno (be jokios sielos, be jokios gyvybės!) likučiai, ir mes lankome TĄ VIETĄ. Aš galvosiu apie savo tėvą, kuris suteikė man stiprybės visam gyvenimui vienu posakiu: žinodamas, kad netrukus mirs, gėrė su kaimo draugais degtinę ir juokavo: „Visi mirsime, nė vieno vagis nepavogs!“ Aš galvosiu apie savo brolį Antaną, kuris trejus metus tarnavo povandeniniame laivyne ir grįžęs man įteikė dovaną – puikų burlaivio modelį, nerūdijančio plieno gražuolį! Todėl Tau, Antanai, sakau:
Pasiliekame teisę atminti, Iš visų galimybių tik vieną. Atmintis – tavo kapui paminklas, Atminties nerūdijantis plienas.
Aš galvosiu apie savo mamą, kuri pagimdė penkis vaikus, ištvėrė penkis metus Sibire ir labai dažnai dirbdama dainavo! Ir mane išmokė dainuoti sau. Bet kam man eiti į kurią nors vietą, norint taip galvoti?!
2. Nejaugi mes nebeturime kur pasodinti gėlių, kad jos džiugintų, linksmintų žmones, o ne sukeltų ilgesį ir liūdesį? Nejaugi mes negalime žvakėmis išsklaidyti lapkričio prietemos prie vaišių stalo, o ne deginti žmonių darbą nykiose vietose? Nejaugi mes negalime parengti ir prižiūrėti savo kapų bent taip, kaip prižiūrimos garsiausios JAV Arlingtono kapinės: dešimtys hektarų gražiai nupjautų pievelių, vienur kitur – po medį, krūmą ir tūkstančių tūkstančiai vienodų nedidelių akmens plokštelių (kad netrukdytų žoliapjovei), žyminčių palaidojimo vietą? Nejaugi nebėra senelių, vaikaičių, našlių, kuriuos galėtume (PRIVALOME!) aplankyti lapkričio laisvadieniais?
3. Nenoriu, mieli draugai, kad ateitumėte apžiūrėti mano lavono. Mano laidotuvėse manęs jau nebus. Ar jūs tik tiek man brangūs, kad versčiau jus liūdėti per savo laidotuves? Ne, noriu, kad VISAI KITOJE vietoje tomis dienomis paguostumėte vieni kitus, man brangius žmones, pakalbėtumėte apie Būtį, o laidotuvių buitimi tegu užsiima profesionalai. Nesirūpinkite – aš užsidirbau šiai paslaugai! Civilizuotos pasaulio valstybės prie to seniai priprato, nedarykite man gėdos!
4. Ligoninėse priežiūra puiki, maistas geras, o ligonis atrodo nekaip… Kam jį lankyti? Kad pasibaisėtumėte, kaip ligonis blogai atrodo? Kad ligoniui sukeltumėte minčių, jog jau atėjote atsisveikinti? Ligoninėse tegu dirba profesionalai, o jūs lankykite ir padėkite mano artimiesiems: nuvežkite mano žmoną į darbą, parvežkite namo, pakvieskite ją pažaisti kėgliais, kartu nueikite į kiną. Negalite, nes katekizme nurodyta “Ligonį lankyti”? Bet juk katekizmas rašytas tada, kai ligoniui iš tiesų reikėjo priežiūros (namuose). Dabar ligoniui reikia moralinės atramos, ją gali suteikti tik artimiausi žmonės, ir jie tai padarys, jei jūs jiems, o ne ligoniui, padėsite.
Gandai apie mano mirtį gerokai perdėti. (M.Tvenas)
P.S. Tik nekalbėkite man apie tradicijas! Šiuo metu jas labiausiai “gerbia” iš to uždirbantys. Buvo tradicija deginti raganas, buvo tradicija diržu , rykšte “auklėti” žmogų - atsikratėme. Kam nuo to blogiau?
Ar pastebėjote kokie gražūs geltoni klevo lapai šiuo metų laiku? Ar jau spėjote pasimėgauti rudens grožybėmis? Jei dar ne, tai dabar būtų pats metas. Ar jums taip nebūna, kad pašėlusiai sukatės savo darbų verpete, o kai atsipeikite, pastebite, kad pražiopsojote tą momentą kai medžių lapai pakeitė spalvas? Man taip būna. Būna, kad nepastebiu žydinčių, nepastebiu ir rudeniškai nuspalvintų medžių. Tik kai prieš akis pamatau plikų šakų masę, suprantu, kad praleidau pro akis tokį nuostabų gamtos ciklo etapą. Atsimenu kokį įspūdį ruduo palikdavo vaikystės metais. Kaip rinkdavome spalvotus medžių lapus, koks didelis turtas buvo rudi kaštonai besiraičiojantys ant žemės. Sako reikia įsidėti kišenėn tokį kaštoną ir nešiotis jį su savimi. Mat tai teigiamos energijos šaltinis. Kokios šiltos ir saulėtos dabar dienos. Sakyčiau labai tinkamos pasivaikščiojimams po parką ar mišką. Kiek daug informacijos mūsų smegenims gali suteikti tokia aplinka. Akys gėrisi spalvų gausa. Ausys – lapų šiurenimu. Nosis – specifiniu lapų, kaštonų kvapu. Kaip žaismingai atrodo vėjo sukami krentantys lapai... Jie krenta tam, kad pavasarį medis galėtų vėl naujai susprogti. Kaip ir žmonių gyvenime. Vieni išeina tam, kad galėtų ateiti kiti... Sustokim čia ir dabar. Ir pasimėgaukime tuo, ką mums duoda šis pasaulis. Kol dar neišėjome. Kaip kad dainoje apie mirtį dainavo vienas lietuvių klasikas:
„man dar reikia išvyst rudeninius medžius
pabraidyti dar kart po geltonus lapus"
Gero braidžiojimo po lapų jūrą. Susitiksime prie geltonojo klevo ir aš jums padovanosiu kaštoną ;)
A.
2007 10 26
Pastebėjimai apie Gelgaudiškio jaunimą
Daugiabutis- po 15val. Jaunimėlis sėdi prie vieno namo laiptinės ir gliaudo "siemkas". Po kurio laiko jie jau keičia kryptį, eina prie kito namo gliaudyti "siemkų". Kaip sudominti tokius paauglius? Kokios veiklos galima būtų pasiūlyti Gelgaudiškio jaunimui, nežinančiam kur išreikšti save ir išlieti savo energiją?
Sakysite Gelgaudiškyje tikrai daug erdvės saviraiškai, juk veikia bendruomenės centras, mokykloje yra įvairių būrelių. Ar tikrai taip? Juk pagrindinė jaunimo susibūrimo vieta dabar tapo baras, nors aš nemanau, kad baras yra ta vieta kur savo idėjas galėtų realizuoti 13- metis. Tai tikrai ne ta vieta, kuri skatintų pozityvų jaunimo mąstymą. Tačiau tai tik viena medalio pusė: uždrauskim nepilnamečiams lankytis bare ir jie vėl grįš prie besaikio alkoholio vartojimo vaikų darželyje ir prie dvaro. Ir ko galima tikėtis iš tokių žmonių ateityje? Manyčiau auga nauja Gelgaudiškio valkatų karta.
Tačiau gal tai ne tik aplinkos įtaka tokiam jaunuolių elgesiui, gal dėl veiklos nebuvimo kaltas ir pats jaunimas? Juk daugelis nori, kad viskas butų pateikta ant lėkštutės. O kur atradimo džiaugsmas ir moralinis pasitenkinimas susiorganizavus kažką sau ir savo draugams? Kažkodėl Gelgaudiškyje pasigendu iniciatyvių jaunų žmonių. O kažkada jų tikrai buvo ir ne vienas... Dabar visi tik skųstis moka tuo kas jiems siūloma. Problema yra pačiame jaunime, jie tik savo teises žino, o pareigas kažkodėl pamiršta ir visų savo problemų priežastis bando suversti kitiems.
Pabaigai mano patarimas: baikit vaidinti kietuolius, sužinokit ko norit, su kokiomis problemomis susiduriate, o tada bus galima ieškoti jų sprendimo būdų ir naujos veiklos degraduojančiam Gelgaudiškio jaunimui (nebent jums užtenka ‘‘siemkių“ lukštenimo prie daugiabučių laiptinių).
Čia AŠ
2007 10 01
Sekmadienis bažnyčioje
Jau seniai graužė sąžinė, kad nenueinu į bažnyčią. Pagaliau radau tam laiko. Jau seniau pastebėjau, kad lankymasis bažnyčioje man ne toks, kaip vaikystėje. Tuomet bažnyčia atrodė didinga, šiek tiek bauginanti. Lankydavau ją ne savo noru. Seneliai buvo labai religingi, todėl eidavau ir aš. Vėliau, kai į bažnyčią pradėjau vaikščioti niekieno neraginamas, bet kada pats to panorėdavau, po mišių jausdavau palengvėjimą, savotišką apsivalymą. Patikdavo justi tą bažnyčios didybę, pavykdavo susikaupti, apmąstyti savo poelgius – ką darau ne taip, ir išeiti nusiteikus pasikeisti į gerąją pusę.
Patikdavo ir kunigo pamokslas – bene įdomiausia mišių dalis. Vieną pamokslą, girdėtą bene prieš aštuonis metus, pamenu iki šiol. Labai stiprus ir išmintingas jis buvo. Atveriantis akis taip sakant.
Bet pastaruoju metu kunigų pamokslai man nepalieka absoliučiai jokio teigiamo įspūdžio. Jie man rodosi pernelyg banalūs ir žemiški. Kai kunigas per pamokslą kalba, kad pastaruoju metu jų luomas dažnai minimas iš blogosios pusės, nors jie taip pat tėra klystantys žmonės, kai kreipdamasis į vaikus sako, kad negražu nusirašinėti mokykloje, kai suaugusiems liepia susimąstyti ar jie skaito religinę literatūrą, man tai panašiau į paprastus paprasto žmogaus pastebėjimus, ne į dievo tarno pamokslą. Ar skaitote religinę literatūrą? O kas tai? Aš žinau tik Bibliją. Visa kita – man ne rodiklis. Ar aš prastas krikščionis jei skaitau tik man patinkančias ne religines knygas..? Sunku susikaupti bažnyčioje kai į galvą lenda pašaliniai pamąstymai apie pamokslo silpnumą.
Dar kas labai rėžė mišiose mano ausį – tai maldos. Pasirodo klasikinė „Tikiu Dievą Tėvą“ gerokai pakeista ir prailgėjusi bene trečdaliu. Nesuprantu, kam reikėjo keisti šimtus metų egzistavusios maldos žodžius? Atsimenu kaip vaikystėje kaliau atmintinai šią malda iš močiutės maldaknygės. Dabar, nuėjęs į bažnyčią, aš negaliu melstis su visais, nes nežinau pakeistos maldos žodžių. Girdėjau ir dar vieną, mano ausiai visai nepažįstamą maldą. Net nežinau kaip ji vadinasi. Atsimenu kažkada bažnyčioje būdavo padėtų maldaknygių ar atspausdintų lapelių su naujos maldos žodžiais...
Rašydamas šias savo mintis nenorėjau nieko kritikuoti ir pasirodyti šventvagiu. Čia tik mano pastebėjimai ir nuomonė. Baigdamas pasakysiu, kad labiausiai man patinkanti mišių dalis yra pačioje pabaigoje. Tai kunigo palaiminimas. Todėl ir aš Jums sakau: telaimina Jus visagalis Dievas. Amen.
