Jau seniai graužė sąžinė, kad nenueinu į bažnyčią. Pagaliau radau tam laiko. Jau seniau pastebėjau, kad lankymasis bažnyčioje man ne toks, kaip vaikystėje. Tuomet bažnyčia atrodė didinga, šiek tiek bauginanti. Lankydavau ją ne savo noru. Seneliai buvo labai religingi, todėl eidavau ir aš. Vėliau, kai į bažnyčią pradėjau vaikščioti niekieno neraginamas, bet kada pats to panorėdavau, po mišių jausdavau palengvėjimą, savotišką apsivalymą. Patikdavo justi tą bažnyčios didybę, pavykdavo susikaupti, apmąstyti savo poelgius – ką darau ne taip, ir išeiti nusiteikus pasikeisti į gerąją pusę.

    Patikdavo ir kunigo pamokslas – bene įdomiausia mišių dalis. Vieną pamokslą, girdėtą bene prieš aštuonis metus, pamenu iki šiol. Labai stiprus ir išmintingas jis buvo. Atveriantis akis taip sakant.

    Bet pastaruoju metu kunigų pamokslai man nepalieka absoliučiai jokio teigiamo įspūdžio. Jie man rodosi pernelyg banalūs ir žemiški. Kai kunigas per pamokslą kalba, kad pastaruoju metu jų luomas dažnai minimas iš blogosios pusės, nors jie taip pat tėra klystantys žmonės, kai kreipdamasis į vaikus sako, kad negražu nusirašinėti mokykloje, kai suaugusiems liepia susimąstyti ar jie skaito religinę literatūrą, man tai panašiau į paprastus paprasto žmogaus pastebėjimus, ne į dievo tarno pamokslą. Ar skaitote religinę literatūrą? O kas tai? Aš žinau tik Bibliją. Visa kita – man ne rodiklis. Ar aš prastas krikščionis jei skaitau tik man patinkančias ne religines knygas..? Sunku susikaupti bažnyčioje kai į galvą lenda pašaliniai pamąstymai apie pamokslo silpnumą.

    Dar kas labai rėžė mišiose mano ausį – tai maldos. Pasirodo klasikinė „Tikiu Dievą Tėvą“ gerokai pakeista ir prailgėjusi bene trečdaliu. Nesuprantu, kam reikėjo keisti šimtus metų egzistavusios maldos žodžius? Atsimenu kaip vaikystėje kaliau atmintinai šią malda iš močiutės maldaknygės. Dabar, nuėjęs į bažnyčią, aš negaliu melstis su visais, nes nežinau pakeistos maldos žodžių. Girdėjau ir dar vieną, mano ausiai visai nepažįstamą maldą. Net nežinau kaip ji vadinasi. Atsimenu kažkada bažnyčioje būdavo padėtų maldaknygių ar atspausdintų lapelių su naujos maldos žodžiais...

    Rašydamas šias savo mintis nenorėjau nieko kritikuoti ir pasirodyti šventvagiu. Čia tik mano pastebėjimai ir nuomonė. Baigdamas pasakysiu, kad labiausiai man patinkanti mišių dalis yra pačioje pabaigoje. Tai kunigo palaiminimas. Todėl ir aš Jums sakau: telaimina Jus visagalis Dievas. Amen.

A.

2007 09 16