„Išmintis yra tobuliausia pažinimo forma. Išminčiui būtina žinoti ne tik tai kas kyla iš pagrindų, bet aiškiai nusimanyti apie pačius pagrindus." (Aristotelis)  

Garsių filosofų mintys apie išmintį labai įvairios. Mes skaitome daug grožinės literatūros kūrinių, grožimės garsių dailininkų sukurtais šedevrais, klausomės klasika tapusios muzikos. Tik niekada nesusimąstome, kiek žmoniškosios išminties sukaupta tuose menininkų kūriniuose. Kokie išmintingi žmonės turėjo tiek talento ir gabumų, kad net viduramžiais sukurti ar atrasti darbai išliko iki mūsų dienų. Gyvenimas nors ir savotiškas egzaminas, vis dėlto yra pavaldus kitiems dėsniams. Išmintis ir laikas... Kuri sąvoka mums svarbesnė? Gal laikas –, kuris matuoja mūsų kiekvieną nueitą žingsnį, kiekvieną nuveiktą darbą. Jis – amžinas žmogaus palydovas. Skaičiuojame ir plėšome kalendoriaus lapelius, laukdami vasaros, po to rudens, žiemos, pavasario ir vėl vasaros. Taip, gyvenimas nestovi vietoje. Jis tarsi savotiška santykių pynė: darbo, meilės draugystės ir išminties. Taip, ir jos. Nes be išminties žmogus būtų lyg robotas. Tik kur mes įgauname išminties? Sakysite, yra pergalės ir pralaimėjimai, laimė ir nelaimė, pažanga ir sąstingis – tokia gyvenimo tėkmė. Visko gali būti, viską galima patirti, tačiau nieko nereikia vengti. Tam ir duotas gyvenimas, kad galėtume jame išbandyti ir patikrinti save. Kartais reikia labiau pasitikėti ištverme ir kantrybe, kartais privalu grumtis iki pergalės. Tačiau svarbiausia įvertinti savo išmintį, pranašumus ir pradėti tvarkyti savo gyvenimą kaip visumą. Ir taip, žingsnis po žingsnio, diena po dienos. Gal ir klupdamas, klysdamas, išsitiesdamas ir vėl aukštai pakelta galva kovodamas už save, už tiesą, už savo gražesnį ir geresnį rytojų. Tik nepamiršti, kad „Išminties tikslas – leisti, kad daiktai tau turėtų tik tiek galios, kiek pats nori, ir priimi savo likimą ne išorės, o kaip kvapsnį savo vidaus." (H. Hesė)

Priimti savo likimą su visais jo iššūkiais, mestais žmogui, su kartėliu ir apgaule, su neteisybe, su pačiais bjauriausiais ir purviniausiais gyvenimo labirintais. Juose išmintingas žmogus ieškos atgaivos savo sielai, nepasiduos likimo smūgiams ir labiausiai jo siela maištaus trokšdama nors mažutėlio gėrio ir grožio trupinėlio. Juk gyvenimas nenuspalvintas tik juoda spalva. Jame yra ir kitokių spalvų ir atspalvių. Kartais net išminties nereikia norint pamatyti, kaip nuostabiai skleidžiasi rožės žiedas, palytėtas saulės; kaip čiulba paukščiai, grįžę į gimtuosius kraštus; kaip lyja lietus prausdamas pavargusią žemę. Tik pažiūrėk, žmogau, tau gamta dovanoja stebuklą! Tik nesutrypk jo savo purvinais batais, nesulaužyk ir nesugadink to, kas dovanai duota. Tam išminties tikrai nereikia. Saugok, mylėk, grožėkis, nes „Grožis panašus į švelnų šnabždesį. Jis kalba mūsų dvasioje. Jo balsas nusilenkia jos tylėjimui, lyg silpna šviesa, virpanti iš baimės prieš šešėlį." (K. Džibranas)

Kiek žmogui atseikėta laimės, kiek duota išminties?! Kodėl taip kiekvienas trokštame būti laimingas, mylėti ir būti mylimas? Kodėl taip svarbu patirti kilniausius ir švelniausius pasaulyje jausmus? Kodėl jų taip reikia kiekvienam iš mūsų? Gal kartais net labiau už juodos duonos riekę... Ir koks išminčius pasakys, kas duos geriausią patarimą, kur tų jausmų ieškoti? Tai kiekvienas turime praeiti tą „Gyvenimo mokyklą" ir patys sukurti savo laimę, juk mes esame jos kalviai. Tai kiekvieno iš mūsų laukia dideli išbandymai – likimo išbandymai. Ar atlaikysime ar nepalūšime? Ne! Tik daugiau išminties ir tikėjimo, netgi stebuklais. Imkime iš gyvenimo tik po dalelę stebuklingosios šviesos ir prasmingumo, o ramybės ir išminties pasilikime savo širdyse su viltimi ir tikėjimu, kad ši šviesa šildys ir švies. Tik „Skirk laiko mąstymui, skirk laiko maldai, skirk laiko juokui, Tai – stiprybės šaltinis, Tai- didžiausia jėga žemėje, Tai sielos muzika." (Motina Teresė)

                                                                                                     Aušrinė

2007 07 11