|
Atsiprašau visų, kurie ne tik negalėsite su manimi sutikti, bet ir pasijusite įžeisti! Bet kada, jei ne prieš Vėlines, reikia pasakyti: 1. Negalima lankyti kapų, reikia lankyti gyvuosius.
2. Negalima Žemės gėrybių (vainikų, žvakių, gėlių, darbo) skirti vietoms, kur nėra gyvybės.
3. Negalima eiti į bendradarbių, kaimynų laidotuves. Išimtis – artimi giminaičiai.
4. Nereikia lankyti ligonių. Reikia lankyti jų artimuosius.
Žinau, kad ir pats šiomis dienomis darysiu taip, kaip ir Jūs darysite, bet nors žinosite, kad aš noriu, prašau, maldauju – atsikratykime šamanizmo, padėkime Žmogui! Pabandysiu pagrįsti savo teiginius. 1. Kapuose nėra to, apie kurį galvojate. Giliai žemėje yra sunykę kūno (be jokios sielos, be jokios gyvybės!) likučiai, ir mes lankome TĄ VIETĄ. Aš galvosiu apie savo tėvą, kuris suteikė man stiprybės visam gyvenimui vienu posakiu: žinodamas, kad netrukus mirs, gėrė su kaimo draugais degtinę ir juokavo: „Visi mirsime, nė vieno vagis nepavogs!“ Aš galvosiu apie savo brolį Antaną, kuris trejus metus tarnavo povandeniniame laivyne ir grįžęs man įteikė dovaną – puikų burlaivio modelį, nerūdijančio plieno gražuolį! Todėl Tau, Antanai, sakau: Pasiliekame teisę atminti,
Iš visų galimybių tik vieną.
Atmintis – tavo kapui paminklas,
Atminties nerūdijantis plienas.
Aš galvosiu apie savo mamą, kuri pagimdė penkis vaikus, ištvėrė penkis metus Sibire ir labai dažnai dirbdama dainavo! Ir mane išmokė dainuoti sau. Bet kam man eiti į kurią nors vietą, norint taip galvoti?!
2. Nejaugi mes nebeturime kur pasodinti gėlių, kad jos džiugintų, linksmintų žmones, o ne sukeltų ilgesį ir liūdesį? Nejaugi mes negalime žvakėmis išsklaidyti lapkričio prietemos prie vaišių stalo, o ne deginti žmonių darbą nykiose vietose? Nejaugi mes negalime parengti ir prižiūrėti savo kapų bent taip, kaip prižiūrimos garsiausios JAV Arlingtono kapinės: dešimtys hektarų gražiai nupjautų pievelių, vienur kitur – po medį, krūmą ir tūkstančių tūkstančiai vienodų nedidelių akmens plokštelių (kad netrukdytų žoliapjovei), žyminčių palaidojimo vietą? Nejaugi nebėra senelių, vaikaičių, našlių, kuriuos galėtume (PRIVALOME!) aplankyti lapkričio laisvadieniais?
3. Nenoriu, mieli draugai, kad ateitumėte apžiūrėti mano lavono. Mano laidotuvėse manęs jau nebus. Ar jūs tik tiek man brangūs, kad versčiau jus liūdėti per savo laidotuves? Ne, noriu, kad VISAI KITOJE vietoje tomis dienomis paguostumėte vieni kitus, man brangius žmones, pakalbėtumėte apie Būtį, o laidotuvių buitimi tegu užsiima profesionalai. Nesirūpinkite – aš užsidirbau šiai paslaugai! Civilizuotos pasaulio valstybės prie to seniai priprato, nedarykite man gėdos!
4. Ligoninėse priežiūra puiki, maistas geras, o ligonis atrodo nekaip… Kam jį lankyti? Kad pasibaisėtumėte, kaip ligonis blogai atrodo? Kad ligoniui sukeltumėte minčių, jog jau atėjote atsisveikinti? Ligoninėse tegu dirba profesionalai, o jūs lankykite ir padėkite mano artimiesiems: nuvežkite mano žmoną į darbą, parvežkite namo, pakvieskite ją pažaisti kėgliais, kartu nueikite į kiną. Negalite, nes katekizme nurodyta “Ligonį lankyti”? Bet juk katekizmas rašytas tada, kai ligoniui iš tiesų reikėjo priežiūros (namuose). Dabar ligoniui reikia moralinės atramos, ją gali suteikti tik artimiausi žmonės, ir jie tai padarys, jei jūs jiems, o ne ligoniui, padėsite. Gandai apie mano mirtį gerokai perdėti.
(M.Tvenas)
P.S. Tik nekalbėkite man apie tradicijas! Šiuo metu jas labiausiai “gerbia” iš to uždirbantys. Buvo tradicija deginti raganas, buvo tradicija diržu , rykšte “auklėti” žmogų - atsikratėme. Kam nuo to blogiau?
|
