Penkis dviratininkus lietingą dieną pamatėme besislepiančius prie dvaro. Pasak jų, tai vienintelė vieta Gelgaudiškyje, kur galima atsisėsti. Klausėme, kodėl jaunuoliai pasirinko būtent tokias transporto priemones. Neringa ir Žydrūnė teigė, kad dviračiais važinėti yra labai patogu ir sveika, joms pritarė ir Lina, sakydama, kad taip galima greičiau kur nors nuvykti, nei einant pėsčiomis. Kaip teigė dviratininkai, šią transporto priemonę jie renkasi kasdien, net ir prasidėjus rugsėjui ketina toliau važinėtis. Tačiau į mokyklą važinėti dviračiais jaunuoliai nenorėtų, nes palikęs lauke, anot jų, gali neberasti.
    Dar jaunuoliai papasakojo mums istorijų apie muštynes, kuriose yra tekę dalyvauti net dviems iš keturių dviratininkių (niekada su niekuo nesimušė tik Lina ir Greta, taigi galite atspėti, kas mušėsi :) ). Bet, kaip teigė, merginos, ne jos buvo muštynių iniciatorės, arba, kitaip tariant, kalta aplinka.
    Norėjome sužinoti ir dviratininkų svajones, tačiau ilgai juokęsi, jie nieko taip ir nepasakė. Deividas bandė sakyti, kad svajoja apie mokyklos baigimą, tuo tarpu Neringa perklausė, kokios čia gali būti svajonės, kai vasara baigiasi. Apskritai penketukas svajotų apie tai, kad būtų šilta, bet ir šią svajonę jie palydėjo juoku. Galų gale, Žydrūnė surimtėjo ir tarė, kad geriau klausinėtume norų, o ne svajonių. Paklausta, koks gi skirtumas tarp šių dviejų dalykų, mergina tarė, jog svajonės niekada nesipildo.
    Na, kadangi esame kitokios nuomonės, tai interviu su prarastosios kartos atstovais baigsime ketureiliu: