Kaip visada, kaip kiekvienais metais, kai diena pati trumpiausia, o naktis ilga, slapčia svajojam apie stebuklingąją Kalėdų naktį. Kaip šviesa nugali tamsą ir saulė grįžta, nejučia susimąstau: Ar sugrįš į žmonių širdis jausmai, kurie darytų mus geresniais, kad mūsų gyvenime būtų mažiau neapykantos, kad žmogus žmogui būtų brolis, draugas. Tiek daug gerumo ir šiltų žodžių mes tariame per šią šventę, savo artimui ir draugui. Kiekvienas iš mūsų ieškome atgaivos sielai, to mažo stebuklo, kuris šildytų ir šviestų tą nuostabią Šv. Kalėdų naktį.
    Šventės ateina į namus atnešdamos pakilią nuotaiką, džiugesį ir eglučių kvapą, šventinio pyrago ir kitų vaišių gausą, mūsų taip laukiamą. Tik deja,– ar susimąstome, kiek daug vaikų laukdami gražiausios metų šventės ir Kalėdinio stebuklo vietoj dovanų matys tik apiblaususias tėvų akis ir drebančias nuo alkoholio rankas, kurios ne dovanas dalija ir riekia šventinį pyragą, o kemša dar vieno butelio kamštį. Juk šventės!– pasakys. Tai kaip tada tikėti vaikui, kad šventinis stebuklas atėjo ir į jų namus? Ir kaip pažiūrėti tokiam vaikui į akis, kurio veidelį puošia ne šypsena, o ašara riedanti skruostu? Kaip džiaugtis ir švęsti šventes, kai tai jau tapo mūsų kasdienybe? Tai gyvenimo žaizdos, vos tik palies – dar ilgai skaudės... Vis tiek taip norisi prisipildyti nežemiškos erdvės ir gerumo, kad Betliejaus žvaigždė, kaip tada, kai gimė kūdikėlis Jėzus, kuri rodė kelią trims karaliams, švies ir rodys kelią mums. Ta tikrąjį ir teisingąjį kelią – gyvenimo kelią. Kurį nueitumėm kiekvienas, galvas išdidžiai pakėlę, nesuklupdami ir nepaslysdami. Kad nepasirinktume „gyvenimo šunkelio". O suklupusiam, kad sugebėtume padėti, nepasmerkti, juk tai lengviausia. Ir dalinkime savo artimui gerumą, šilumą ir šypseną. Nesusigundykime siūlomais blizgučiais, jie neilgai teblizga. Palinkėkime vienas kitam ramybės, džiaugsmo ir vilties, palinkėkime sveikatos, stiprybės, tyro juoko. Tikėkime stebuklais ir svarbiausia vienas kitu tikėkime. Juk Kalėdos! Tik pažiūrėk, žmogau, pakilk virš kasdienybės ir džiaukis mažais stebuklais. Net pati gamta tau parodys save, tarsi pakylėta, pasipuošusi kaip nuotaka: baltais minkštais sniego kilimais. O gruodžio šerkšnas sužibės ant kiekvienos eglutės. Tik nepraeik pro tokį grožį, žiūrėk džiaukis ir parodyk kitam. Juk „grožis panašus į švelnų šnabždesį. Jis kalba mūsų dvasioje. Tai visad žydintis sodas ir visad skrendąs angelų būrys." (K. Džibranas).