Štai ir vėl rugsėjis... Kai kam tai naujo etapo pradžia, kai kam – seno tęsinys. Nieko nėra gražiau už džiaugsmu ir nerimu spindinčias pirmokėlio akytes, kuris pirmą kartą žengia per mokyklos slenkstį. Tačiau kaip liūdna, kai esi dvyliktoje klasėje ir supranti, kad tau ši rugsėjo pirmoji paskutinė. Paskutinį kartą klausaisi skambučio, kviečiančio į suolus, paskutinį kartą laikai gėles, skirtas savo (ne)mylimai auklėtojai ir mokytojams.

    Ir tikrai, tik tada kai prarandi – supranti ką brangaus turėjai... Kaip gera prisiminti mokyklą, tuos dvylika metų mintus takelius, firminius „žemaičių blynus", pertraukas, kurios baigdavosi amžinai per greitai, mokytojus ir aišku draugus... Žinau, kalbu kaip sena bobutė. Tikriausiai tie, kas dabar esat dvyliktokai galvojat: „greičiau baigti mokyklą, sėkmingai išlaikyti egzaminus ir bėgti kuo toliau iš Gelgaudiškio", „kaip atsibodo tie bjaurūs ir kvaili mokytojai, kad juos kur....", „o tos Gelgaudiškio bobos tik sėdi ir ištisai pletkavoja kas su kuo nuėjo, kiek išgėrė, kur parūkė".... Daug kam atrodo, kad didmiesčiuose atsivers tikras rojus – naktiniai klubai, nauji draugai, mėgstamas gerai apmokamas darbas, svajonių studijos, laisvė nuo tėvų.... Tačiau patikėkit,  ne viskas taip paprasta.  O tie mokytojai, nuo kurių norisi greičiau pabėgti – tikras lobis.

    Iki šiol prisimenu mokytojos Dragūnaitytės pamokymus apie etiketą: kaip negražu gerti, kai šaukštas puodelyje, kad baltos kojinės tinka tik sportui ir  kad žiovauti, kai žmogus kalba – nemandagu. Mokytojos Banaitienės gyvenimiškas patarimus ir mergaičių pašnekesius. Į darbų pamokas pas Damušytę eidavom lyg į sanatoriją. Hmmm....fizika – labiausiai mokytojas Rudaitis pradėjo patikti nuo tada kai pasirinkau humanitarinę pakraipą... Miela mokytoja Valaitienė, nors matematika naudoju tik pinigams suskaičiuoti. O lietuvių kalba... – netyčia ją tris metus studijavau, tačiau mokytoja Aniulienė tikriausiai man už diktantą didelį dvejetą suraitytų... Dar vienas linksmas, supratingas ir labai demokratiškas mokytojas – Jurkšaitis. Sunki liga anksti palaužė mokytoją Stankevičių, tačiau prisiminimuose jis liks amžinai. O mokytoja Kiršienė kokia puiki moteris... Istorijos mokytoja Dailidienė paliko taip pat tik gerus prisiminimus (ir pora ketvertų pažymių knygelėje). Švelnumo įsikūnijimas – pirmoji mokytoja Vilčinskienė ir mylima auklėtoja Dabašinskienė. Apie klasiokus ir mokyklinių metų linksmybes kalbėti net nepradėsiu, galbūt kai išeisiu į pensiją parašysiu prisiminimus, nes jų tikrai labai daug ir be galo mielų. Manau galime didžiuotis ir mokyklos direktoriumi Dumbliausku, kuris visada rasdavo laiko išklausyti ir kuo galėdamas padėdavo... AČIŪ JUMS visiems, už tai kad buvot ir už tai kad esat, atleiskit jei kas buvo ne taip, bet mes juk tik moksleiviai...

    Tačiau, mano nuomone, kiek teko girdėti ir daugelio kitų, visų mylimiausias mokytojas buvo Gintautas Murauskas. Jo pamokos būdavo įdomiausios ir paprasčiausios, net ir ne biologijos fanatikui. Jis visada mokėdavo su moksleiviais kalbėti suprantamai. Jo šiltumą, žmogiškumą ir nuoširdumą geriausiai atspindėjo didžiulis „gamtininkų" būrelis, o jo praradimo skausmą buvo galimą išmatuoti žmonių būriu, kuris driekėsi nuo vieno Gelgaudiškio galo iki kito, lydint mokytoją į amžinio poilsio vietą. Niekada nepamiršiu to vaizdo, kuomet senukai, kurie negalėjo dalyvauti laidotuvių ceremonijoje lydėjo mokytojo Murausko karstą akimis nuo savo kiemų vartelių ir langų. Tikriausiai nebuvo Gelgaudiškyje tokio žmogaus kuris būtų jo nepažinojęs. Tai buvo be galo veiklus, organizuotas, energingas ir supratingas žmogus. Duok Dieve jam ramybę.

    Kažkas yra pasakęs – „mokykla  antrieji namai". Žinau, kad tuose namuose nelengva, kad kartais norisi bėgti iš tų namų, tačiau nepamirškit, kad viskas priklauso tik nuo jūsų pačių. Mokykla – tai tvirti pamatai, o ką ant jų pastatysi, priklauso tik nuo tavęs paties.

 

Sandra G.
2008-09-12