Neseniai mūsų miestelyje pradėjo veikti viena didžiausią vaistinių tinklą Lietuvoje turinti „Camelia" vaistinė. Iš karto akys užkliuvo už ryškiai geltonos vaistinės iškabos. Tai kaip vizitinė kortelė – jos nesumaišysi su jokia kita. Kadangi neturėjau jokių planų, tiesiog smalsumo vedama užėjau į naująją vaistinę. Naujai suremontuotos patalpos, švara, tvarka, netgi Kalėdinė nuotaika jaučiama čia. Stovi papuošta eglutė, lentynose išdėlioti vaitai ir kitos prekės.
    Pasisveikinau su vaistininke Lima. Ji sutiko papasakoti apie naująją vaistinę. Anot vaistininkės, žmonės labai gausiai rinkosi pirmosiomis vaistinės darbo dienomis, kadangi „Camelia" atidarymo proga taikė 20% nuolaidą visiems vaistams. Taip pat dalino nuolaidų korteles visiems norintiems, ją turintys galės pirkti vaistus pigiau.
    Vaistininkė labai paslaugi, stengiasi paaiškinti viską, ko žmonės paklausia. Prieš mane stovėjusiai senutei išsamiai papasakojo apie širdies ir kraujagyslių sistemos vaistus, kurių senolė pageidavo. Šiltas bendravimas, atidumas kiekvienam užsukančiam į vaistinę žmogui, toks įspūdis apsilankius naujoje vaistinėje.
     Visiems linkėdama geros sveikatos, laimingų ir turtingų ateinančių metų, bei gerų ateinančių švenčių, vaistininkė Lima skubėjo aptarnauti dar vieną pirkėją...

 

2007-12-23 

    Kol vieni įnirtingai mina dviračių pedalus ir kelia dulkių debesis gatvėse, kiti tuo tarpu sportuoja tiesiog vaikščiodami šaligatviais. Tereikia pasiimti į kompaniją šuniuką, arba jei kas nors turi dekoratyvinę kiaulę arba paklusnų katiną :) ir lengvo sporto vakaras garantuotas.
    Kaip sakė Iveta, jei šuniuką vedžioji kiekvieną vakarą, tai per savaitę tenka nueiti ne vieną kilometrą, o kadangi jos augintis labai mėgsta pasivaikščiojimus ir visai nemėgsta vienatvės, tai eidama susitikti su draugėmis ji neretai pasiima ir jį. Svarbiausia tokio sporto privalumas – netenka pavargti! O kiti privalumai taip pat aiškūs – galima grožėtis rudenėjančia gamta, kvėpuoti tyru oru ir tuo pat metu plepėti su draugais.
    Iveta ir jos šuniukas pasuko seniūnijos link, o mes dar paklausėme – tai kokios gi svajonės? Šuniuko svajonės daugmaž aiškios, o Iveta svajoja apie gražią šeimą, patinkantį darbą ir įdomų gyvenimą. Na, kaip sakant, gražių žmonių ir svajonės gražios :)

    Dar praeitą savaitę rašėme apie Vilių, kuris kraunasi lagaminus kelionei į Vokietiją, o šią savaitę mus pasiekė geros žinios iš Suomijos! Vilma, kuri prieš kelis metus baigė Gelgaudiškio vidurinę, o dabar studijuoja žėmėtvarką Kaune, pasirodo lagaminus susikrovė dar anksčiau. Iš Lietuvos per Latviją į Estiją, o iš ten keltu į Suomiją, taip prasidėjo naujas studentės gyvenimas Turku mieste Suomijoje, apie kurį ji mums ir papasakojo (ačiū internetui ir elektroniniam paštui:) Anot Vilmos, viskas prasidėjo dar pakeliui į Suomiją, jau vykstant per Baltijos šalis buvo galima grožėtis gamta ir vaizdais. O atvykus į Turku miestą prasidėjo ir tikras studentiškas gyvenimas. Be Vilmos pagal mainų programą čia atvyko dar keletas studentų iš Lietuvos, o iš viso studentų iš kitų užsienio šalių yra apie septyniasdešimt. Pasak Vilmos, jai labai patinka eiti į paskaitas kartu su kitais studentais, jie visi yra labai draugiški ir visada pasiruošę padėti. Be to, žmonės čia kitokie nei Lietuvoje, jie neapkalba kitų, niekam neįdomu, kaip atrodai ar elgiesi.
    Laisvalaikį studentai taip pat dažnai leidžia kartu, eina į miestą, šoka klubuose ir daro kitus studentiškus dalykus :) Nors Vilma gyvena bendrabutyje, bet skųstis neturi kuo, nes kiekvienas studentas turi savo atskirą kambarį, o ir šiaip viskas labai tvarkinga ir mažiau triukšminga nei Lietuvos bendrabučiuose.
    Vilma sako, jog Lietuvos dar nelabai pasiilgo, labiau pasiilgo artimųjų ir draugų, likusių čia. Ir nors iki studijų Turku mieste pabaigos dar daugiau nei du mėnesiai (prieš Kalėdas Vilma planuoja parvykti namo), bet ji jau turi svajonę – dar kada nors sugrįžti į Suomiją.

    Jei ruduo – tai dažniausiai vakarais, o vasarą bet kuriuo metu, kažkurioje gatvėje sukyla dulkės ir pasirodo tie patys. Kartais jų būna vos keli, kartais dešimt; kartais jie važiuoja pagrindine gatve ir suka mokyklos link, kartais važinėja kažkur pakalnėje. Vienintelis dalykas, kuris visada su jais – tai dviračiai!
    Pasirodo, kad šie jaunuoliai ne tik šiaip važinėja dviračiais, bet netgi yra įkūrę neformalų klubą, kuris vadinasi „Tie patys", šią  vasarą jie šventė vienų metų gimtadienį. Tiesa, ši organizacija kiek keistoka, joje visi su dviračiais, bet jokių merginų, organizacija atvira, bet jokių priėmimo į ją taisyklių nėra. Kitaip tariant, klubas draugams. O viskas prasidėjo nuo paprasto neturėjimo ką veikti, kuris dažnam tampa įkvėpimo šaltiniu.
    Paklausti apie dviratininkų kasdienybę Gelgaudiškyje jaunuoliai sakė, jog trūksta vietų važinėjimui, trūksta dviračių takų. Dabar dviratininkai važinėja keliais ir tai tikrai nėra labai saugu. Ir kaip  jie pastebi, miestelyje dviračiais važinėja visi, ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės.
    Kadangi dviratininkų šioje grupelėje yra net vienuolika (Aurimas, Arnas, Darius, Evaldas, Gintaras, Gytis, Justas, Modestas, Mindaugas ir Vilius), tai visų jų svajones skirtingos, tačiau jie turi ir vieną bendrą – „...kad niekas nesviltų, nes brangiai kainuoja!".

    Šiltomis savaitgalio dienomis, kai į gatves Gelgaudiškyje išrieda dviračiai, o šaligatvius okupuoja paskutiniais saulės spinduliais besimėgaujantys gelgaudiškiečiai, geriausia yra ieškoti herojų mūsų  skilčiai. Tačiau savaitgalis pasitaikė toks, kad tik vienišos katės, traukiančios kažkur į savo slaptus medžioklės plotus patekdavo į mūsų akiratį. Jau buvome visai nusivylusios paieškomis, kai pagrindinėje gatvėje pamatėme dvi ryškias personas. Viena iš jų, Loreta, kaip tik tądien buvo skaičiusi mūsų skiltį ir mielai sutiko su mumis pakalbėti. Loreta, užsirišusi margą kurdišką skarą, sakė, kad išsiskirti iš kitų yra labai sunku, nes šiais laikais visi jauni žmonės stengiasi atrodyti kažkaip ypatingai, tad kažką kitokio sugalvoti yra nelengva. 

    Kita vertus, per daug dėmesio ji savo išvaizdai taip pat neskiria. Prasidėjęs rugsėjis Gelgaudiškio vidurinės mokyklos mokinei daug rūpesčių neatnešė, nors, aišku, greitai prabėgusios vasaros gaila. Tačiau Loreta nesvajoja apie tai, kad vasara sugrįžtų ir netgi sakė, kad jeigu koks svajonių džinas pasisiūlytų išpildyti keletą jos norų, ji tikrai neturėtų ko paprašyti.

    Taigi, pakalbėjome su spalvingosiomis merginomis ir supratome, kad tikros draugės net batų raišteliais dalinasi (žr. nuotrauką :)