Nauja savaitė vėl prasideda nauju savaitės žmogumi, šįkart tai – Gelgaudiškio ambulatorijos laborantė Loreta, daugeliui dar nuo vaikystės pažįstama kaip teta, kuri duria į pirštą. Iki rugsėjo 15 dienos moksleiviai turėjo pasitikrinti sveikatą, taigi daugiau darbo pastarosiomis savaitėmis ambulatorijoje turėjo visi, taip pat ir Loreta. Ateidami pas laborantę moksleiviai bijo, pasak Loretos, neretas dreba laukdamas, kada jam durs į pirštą, taip pat būna ir alpstančių. Nors Loreta neišdavė, tačiau iš kitų šaltinių sužinojome, jog dažniau alpsta silpnoji lytis, t.y, vyrai :) Kita vertus, Loreta nustebino sakydama, kad iš kitų imti kraujo mėginį jai nesunku, tačiau kai pačiai tenka atkišti pirštą apima visai kitoks jausmas. Kalbėdama apie savo darbą Loreta sakė, jog kartais būna sunku, viskas kartojasi, tačiau juk taip būna visuose darbuose. Tačiau vis dėlto laborantės darbas jai patinka, ypač dėl to, kad reikalauja nuolat mokytis. „Galima sakyti, nuo mano studijų laikų viskas pasikeitė šimtu procentų. Atsirado įvairių įrengimų, su kuriais reikėjo išmokti dirbti, tačiau būtent dėl jų tyrimus galima atlikti greičiau ir paprasčiau, be to, daugiau išmokti ar sužinoti man patinka.", sako Loreta. Ji taip pat papasakojo, kad anksčiau, pavyzdžiui, norint ištirti tris skirtingus kraujo parametrus reikėdavo imti tris mėginius ir juos maišyti su skirtingais tirpalais, o dabar užtenka vos vieno kraujo lašelio, jį įdėjus į vieną iš laboratorijoje stovinčių aparatų galima gauti net virš dešimties įvairių parodymų apie kraujo sudėtį. Loreta džiaugėsi ir nauju, daug geresniu, mikroskopu ir biocheminių tyrimų aparatu. Visa aparatūra kainuoja ne vieną tūkstantį litų.
Kad kalba nesisuktų vien tik apie darbą, paklausėme ir apie svajones. Loreta iškart prisiminė savo vaikystės svajones, kuomet svajojo būti troleibuso vairuotoja, tačiau ši svajonė neišsipildė, nors vairuoti laborantei vis dar labai patinka. Paklausta, ar norėtų dabar įgyvendinti šią savo svajonę, sakė, jog nebesiryžtų. Dabar jos svajonės daug žemiškesnės – toliau dirbti savo įdomų darbą, kad šeima nesirgtų ir viskas būtų gerai. Na, ir kad alpstančių būtų mažiau, palinkėtume mes.
2007-09-17
Nesugalvojam pavadinimo:)
Nesistebėkite nuotraukos tamsumu – tokia ji ir turi būti. Ją padarėme vieną labai tamsią naktį, kuomet sutikome vieną labai paslaptingą žmogų. Gerai, kad nors vardą iš anksto žinojome – Gintaras. Jis skubėjo link savo motorolerio, bet kur važiuos neišdavė. Tik mūsų pradėjo klausinėti, kodėl mes norime jį nufotografuoti ir pakalbinti, kai papasakojome jam apie savo skyrelį „Mūsų gatvėse", Gintaras išmintingai tarė: "Nebloga idėja, taip galima geriau pažinti gelgaudiškiečius". Na, mes tau visiškai pritariame :) Šiek tiek savo planų Gintaras vis tik atskleidė – ateityje jis ketina tapti bushido treneriu, o kitais metais planuoja stoti į kūno kultūros akademiją.
Aišku teiravomės ir apie svajones, tačiau Gintaras jų neišdavė, sakydamas, kad garsiai pasakytos svajonės nesipildo. Na, slapukautojui galima pasakyti, kad kartais ir nutylėtos svajonės nesipildo, tačiau tikime, kad Gintarui taip neatsitiks.
2007-09-14
Eglė keliauninkė
Vieną gražią dieną pasivijome dailės mokytoją Eglę žingsniuojančią mokyklos koridoriumi. Nors tą dieną mokykla dūzgė kaip bičių avilys ir visi skubėjo su savo reikalais, Eglė rado mums laiko ir ne tik papasakojo šį tą įdomaus, bet ir parodė savo tapytus paveikslus. Be abejo, kaip ir visi dirbantys ar besimokantys mokykloje, mokytoja džiaugėsi pagražėjusia savo klase, nes tinkama aplinka, anot jos, labai įtakoja ir patį mokymosi procesą. Tačiau kartu mokytoja užjautė praėjusių metų abiturientus, kurie visus metus kentėjo mokyklos renovaciją ir ją lydintį triukšmą, o pasidžiaugti pagražėjusia mokykla jiems neteko. Kadangi mokytoja tądien, kaip ir visuomet, buvo labai skoningai apsirengusi, pasiteiravome jos, kodėl ji teikia pirmenybę tamsioms spalvoms savo garderobe. Tačiau Eglė su tuo nesutiko, nes anot jos, ji pripažįsta, kad be tamsių egzistuoja ir kitos spalvos, o apskritai pasak mokytojos drabužiams jai gaila pinigų. „Na, nebent jei turėčiau milijoną, tuomet daugiau pinigų skirčiau rūbams". Taip pat Eglė pridūrė, kad ne drabužiai, o kūryba yra jos gyvenimo esmė. Čia kalba pasisuko apie dalyką, kuriam mokytoja mielai išlaidauja, tai – kelionės. Eglė yra aplankiusi daug užsienio šalių, kai kuriose pabuvojusi ir ne po vieną kartą. Anot mokytojos, labai geras dalykas yra ne tik kelionės, bet ir studijos užsienyje, tad jei tik studentai turi galimybę išvykti studijuoti pagal Erasmus programą, tai padaryti tiesiog būtina. Anot mokytojos, tokios studijos svarbios ne tiek mokslo atžvilgiu, kiek nepakartojama galimybe pažinti kitokią kultūrą ir išbandyti save. Mokytoja prisiminė ir tarptautinę stovyklą, kurioje jai teko dalyvauti su Gelgaudiškio vidurinės mokiniais ir vėlgi, pasak jos, tai buvo puikiai praleistas laikas ir ypatinga patirtis. Tačiau Eglė sako, kad norint patirti kažką gražaus nebūtina vykti į užsienį, ji pati neseniai atrado dar vieną gražią Lietuvos vietą – Tytuvėnus. Na, ir uždavėme paskutinį savo klausimą apie svajones, tačiau galėjome jo ir neužduoti, nes šiaip ar taip mokytojos svajonė nesikeičia jau daugelį metų – keliauti, keliauti, keliauti!
2007-09-12
Devyndarbė Lina
Praeitą savaitę daugiausia darbų Gelgaudiškyje nudirbo bibliotekininkė Lina – ji ne tik kartu su kitais surengė jau tradicine tampančią Dvaro dieną, bet ir išleido „Gelgauduką", o be to dar kasdien dirbdavo ir tiesioginį savo darbą! Kaip pripažino pati Lina, savaitė buvo labai užimta, namo kartais tekdavo grįžti tik vėlai vakare. Tačiau, pasak jos, viską, ką padarė praeitą savaitę, ji padarė kartu su kitų pagalba, tiek „Gelgauduką" ne viena maketavo (ir sakė, kad šįkart jis buvo labai greitai „pagamintas", vos per penkias valandas), tiek prie Dvaro dienos rengimo prisidėjo seniūnija ir kiti miestelio aktyvistai. Čia turėjome paklausti, kaip įmanoma tiek darbų per vieną savaitę nudirbti, negi bibliotekininkė turi slaptų laiko atsargų? Tačiau Lina mus dar labiau nustebino, sakydama, kad anksčiau ji buvo net labiau užimta, ne tik kasdien rytais bėgiodavo, bet dar ir namuose daug padaryti spėdavo. Tačiau, kaip pati sako, vienais metais, kuomet ji priklausė beveik dešimčiai įvairių tarybų, suprato, jog reikia laiko skirti ir sau, pailsėti, apmąstyti prioritetus. Taigi, dabar Lina taip ir daro, tačiau vis tiek nestovi vietoje: pasakojo mums ir apie keliones po Komarų dvarus, apie Gelgaudiškio kultūros strategiją ir apie artėjantį lapkritį, kuomet būna pats darbymetis, nes būtent tuomet valstybės institucijos skelbia įvairius konkursus, tada, anot Linos, ji daug laiko skiria projektų rašymui ir užmiega apie juos mąstydama. Taip bekalbėdamos prisiminėme ir Komaro dvaro problemas, atrodo, kad Turto fondas net ir Prezidento paragintas, nieko kol kas nedaro tam, kad dvaras negriūtų apleistas, o būtų galima jį sutvarkyti ir įrengti kažką naudingo gelgaudiškiečiams, galbūt meno mokyklą ar komercinės paskirties patalpas. Ir dar Lina paatviravo apie savo svajones, jų iš viso turi tris, tačiau apie vieną iš jų prašė nerašyti :) O kitos dvi visai įgyvendinamos – turėti mažą šuniuką ir aplankyti Italiją, na, dar ir apie namą su vaizdu į Nemuną sakė kartais pasvajojanti, tačiau iš svajingų bibliotekininkės akių matėsi, kad pirmenybę teiktų šuniukui ir Italijai.
2007-09-10
Svajonės niekada nesipildo..?
Penkis dviratininkus lietingą dieną pamatėme besislepiančius prie dvaro. Pasak jų, tai vienintelė vieta Gelgaudiškyje, kur galima atsisėsti. Klausėme, kodėl jaunuoliai pasirinko būtent tokias transporto priemones. Neringa ir Žydrūnė teigė, kad dviračiais važinėti yra labai patogu ir sveika, joms pritarė ir Lina, sakydama, kad taip galima greičiau kur nors nuvykti, nei einant pėsčiomis. Kaip teigė dviratininkai, šią transporto priemonę jie renkasi kasdien, net ir prasidėjus rugsėjui ketina toliau važinėtis. Tačiau į mokyklą važinėti dviračiais jaunuoliai nenorėtų, nes palikęs lauke, anot jų, gali neberasti. Dar jaunuoliai papasakojo mums istorijų apie muštynes, kuriose yra tekę dalyvauti net dviems iš keturių dviratininkių (niekada su niekuo nesimušė tik Lina ir Greta, taigi galite atspėti, kas mušėsi :) ). Bet, kaip teigė, merginos, ne jos buvo muštynių iniciatorės, arba, kitaip tariant, kalta aplinka. Norėjome sužinoti ir dviratininkų svajones, tačiau ilgai juokęsi, jie nieko taip ir nepasakė. Deividas bandė sakyti, kad svajoja apie mokyklos baigimą, tuo tarpu Neringa perklausė, kokios čia gali būti svajonės, kai vasara baigiasi. Apskritai penketukas svajotų apie tai, kad būtų šilta, bet ir šią svajonę jie palydėjo juoku. Galų gale, Žydrūnė surimtėjo ir tarė, kad geriau klausinėtume norų, o ne svajonių. Paklausta, koks gi skirtumas tarp šių dviejų dalykų, mergina tarė, jog svajonės niekada nesipildo. Na, kadangi esame kitokios nuomonės, tai interviu su prarastosios kartos atstovais baigsime ketureiliu:
Turėk svajonę, didelę kaip žemė, Ir neaprėpiamą lyg vasaros dangus, Turėk svajonę, amžiną, neramią, Nes be svajonės dar nesi žmogus.
2007-09-07
Rožinis dangus
Žaviąją Liuciją sutikome prie jos namo laiptinės plepančią su draugėmis. Mūsų dėmesį iškart patraukė spalvinga Liucijos apranga ir mes nusprendėme nieko nelaukusius ją pakalbinti. Jos neteko klausinėti, nes pati labai mielai apie viską pasakojo. Kaip paaiškėjo, į Gelgaudiškį ji atsikraustė prieš du metus ir tris dienas, ir pradėjo čia lankyti mokyklą. Dabar į septintą klasę einanti Liucija, teigė, jog palyginus su jos buvusia mokykla, Gelgaudiškio vidurinė yra tiesiog rojus. Mokytojai suinteresuoti gerais mokinių rezultatais, be to labai malonūs ir bendraujantys. Kaip išdavė Liucija, jai labai patinka mokytojos Džiuljeta Naujokaitienė ir Eglė Dragūnaitytė. Kalbėdama apie savo klasę, Liucija sakė, jog iš pradžių stengėsi „neišsišokti", nes buvo naujokė, o dabar ji turi daug draugų ir tuo labai džiaugiasi. Apie Gelgaudiškį Liucija kalba taip pat tik gerai. Sako, kad jai čia labai patinka, miestelis žalias, gražus ir tvarkingas, tik gaila, kad gatvės neapšviestos. Paklausta apie savo stilių, septintokė labai protingai pasakė, kad tai, kaip ji rengiasi, priklauso nuo to, kur, su kuo ir kada ji ketina eiti. Svarbiausias jos rengimosi principas yra spalvų derinimas. Pasak Liucijos, pirmiausia, ji visada išsirenka kelnes, o po to derina rūbus prie jų. Kaip teigė pati Liucija, ji nesistengia vaikytis madų, svarbiausia, kad rūbai būtų patogūs. Jai atrodo juokingos tos merginos, kurios net vasarą vaikšto su ilgais batais, vien dėl to, kad tai atrodo madinga. Paklausėme Liucijos ir apie svajones. Septintokė teigė labiausiai norinti gerai sutarti su mama ir sese, niekada su jomis nesipykti. Paklausta, ar nesvajoja apie gerus mokslų rezultatus, ji sakė, geriau mokytis nesvajojanti, nes kažin ar galėtų būti geriau, dabar jos pažymių vidurkis yra 9.8 (mes patarėme jai palaukti prasidėsiančių fizikos pamokų ir tuomet papildyti savo svajonių sąrašą:).
taip pat būna ir alpstančių. Nors Loreta neišdavė, tačiau iš kitų šaltinių sužinojome, jog dažniau alpsta silpnoji lytis, t.y, vyrai :) Kita vertus, Loreta nustebino sakydama, kad iš kitų imti kraujo mėginį jai nesunku, tačiau kai pačiai tenka atkišti pirštą apima visai kitoks jausmas. Kalbėdama apie savo darbą Loreta sakė, jog kartais būna sunku, viskas kartojasi, tačiau juk taip būna visuose darbuose. Tačiau vis dėlto laborantės darbas jai patinka, ypač dėl to, kad reikalauja nuolat mokytis. „Galima sakyti, nuo mano studijų laikų viskas pasikeitė šimtu procentų. Atsirado įvairių įrengimų, su kuriais reikėjo išmokti dirbti, tačiau būtent dėl jų tyrimus galima atlikti greičiau ir paprasčiau, be to, daugiau išmokti ar sužinoti man patinka.", sako Loreta. Ji taip pat papasakojo, kad anksčiau, pavyzdžiui, norint ištirti tris skirtingus kraujo parametrus reikėdavo imti tris mėginius ir juos maišyti su skirtingais tirpalais, o dabar užtenka vos vieno kraujo lašelio, jį įdėjus į vieną iš laboratorijoje stovinčių aparatų galima gauti net virš dešimties įvairių parodymų apie kraujo sudėtį. Loreta džiaugėsi ir nauju, daug geresniu, mikroskopu ir biocheminių tyrimų aparatu. Visa aparatūra kainuoja ne vieną tūkstantį litų. 
Ją padarėme vieną labai tamsią naktį, kuomet sutikome vieną labai paslaptingą žmogų. Gerai, kad nors vardą iš anksto žinojome – Gintaras. Jis skubėjo link savo motorolerio, bet kur važiuos neišdavė. Tik mūsų pradėjo klausinėti, kodėl mes norime jį nufotografuoti ir pakalbinti, kai papasakojome jam apie savo skyrelį „Mūsų gatvėse", Gintaras išmintingai tarė: "Nebloga idėja, taip galima geriau pažinti gelgaudiškiečius". Na, mes tau visiškai pritariame :) Šiek tiek savo planų Gintaras vis tik atskleidė – ateityje jis ketina tapti bushido treneriu, o kitais metais planuoja stoti į kūno kultūros akademiją.
Vieną gražią dieną pasivijome dailės mokytoją Eglę žingsniuojančią mokyklos koridoriumi. Nors tą dieną mokykla dūzgė kaip bičių avilys ir visi skubėjo su savo reikalais, Eglė rado mums laiko ir ne tik papasakojo šį tą įdomaus, bet ir parodė savo tapytus paveikslus. Be abejo, kaip ir visi dirbantys ar besimokantys mokykloje, mokytoja džiaugėsi pagražėjusia savo klase, nes tinkama aplinka, anot jos, labai įtakoja ir patį mokymosi procesą. Tačiau kartu mokytoja užjautė praėjusių metų abiturientus, kurie visus metus kentėjo mokyklos renovaciją ir ją lydintį triukšmą, o pasidžiaugti pagražėjusia mokykla jiems neteko.
Tačiau Eglė su tuo nesutiko, nes anot jos, ji pripažįsta, kad be tamsių egzistuoja ir kitos spalvos, o apskritai pasak mokytojos drabužiams jai gaila pinigų. „Na, nebent jei turėčiau milijoną, tuomet daugiau pinigų skirčiau rūbams". Taip pat Eglė pridūrė, kad ne drabužiai, o kūryba yra jos gyvenimo esmė. Čia kalba pasisuko apie dalyką, kuriam mokytoja mielai išlaidauja, tai – kelionės. Eglė yra aplankiusi daug užsienio šalių, kai kuriose pabuvojusi ir ne po vieną kartą. Anot mokytojos, labai geras dalykas yra ne tik kelionės, bet ir studijos užsienyje, tad jei tik studentai turi galimybę išvykti studijuoti pagal Erasmus programą, tai padaryti tiesiog būtina. Anot mokytojos, tokios studijos svarbios ne tiek mokslo atžvilgiu, kiek nepakartojama galimybe pažinti kitokią kultūrą ir išbandyti save. Mokytoja prisiminė ir tarptautinę stovyklą, kurioje jai teko dalyvauti su Gelgaudiškio vidurinės mokiniais ir vėlgi, pasak jos, tai buvo puikiai praleistas laikas ir ypatinga patirtis. 
Tačiau Eglė sako, kad norint patirti kažką gražaus nebūtina vykti į užsienį, ji pati neseniai atrado dar vieną gražią Lietuvos vietą – Tytuvėnus. Na, ir uždavėme paskutinį savo klausimą apie svajones, tačiau galėjome jo ir neužduoti, nes šiaip ar taip mokytojos svajonė nesikeičia jau daugelį metų – keliauti, keliauti, keliauti!
Tačiau Lina mus dar labiau nustebino, sakydama, kad anksčiau ji buvo net labiau užimta, ne tik kasdien rytais bėgiodavo, bet dar ir namuose daug padaryti spėdavo. Tačiau, kaip pati sako, vienais metais, kuomet ji priklausė beveik dešimčiai įvairių tarybų, suprato, jog reikia laiko skirti ir sau, pailsėti, apmąstyti prioritetus. Taigi, dabar Lina taip ir daro, tačiau vis tiek nestovi vietoje: pasakojo mums ir apie keliones po Komarų dvarus, apie Gelgaudiškio kultūros strategiją ir apie artėjantį lapkritį, kuomet būna pats darbymetis, nes būtent tuomet valstybės institucijos skelbia įvairius konkursus, tada, anot Linos, ji daug laiko skiria projektų rašymui ir užmiega apie juos mąstydama. Taip bekalbėdamos prisiminėme ir Komaro dvaro problemas, atrodo, kad Turto fondas net ir Prezidento paragintas, nieko kol kas nedaro tam, kad dvaras negriūtų apleistas, o būtų galima jį sutvarkyti ir įrengti kažką naudingo gelgaudiškiečiams, galbūt meno mokyklą ar komercinės paskirties patalpas.
Pasak jų, tai vienintelė vieta Gelgaudiškyje, kur galima atsisėsti. Klausėme, kodėl jaunuoliai pasirinko būtent tokias transporto priemones. Neringa ir Žydrūnė teigė, kad dviračiais važinėti yra labai patogu ir sveika, joms pritarė ir Lina, sakydama, kad taip galima greičiau kur nors nuvykti, nei einant pėsčiomis. Kaip teigė dviratininkai, šią transporto priemonę jie renkasi kasdien, net ir prasidėjus rugsėjui ketina toliau važinėtis. Tačiau į mokyklą važinėti dviračiais jaunuoliai nenorėtų, nes palikęs lauke, anot jų, gali neberasti.
Norėjome sužinoti ir dviratininkų svajones, tačiau ilgai juokęsi, jie nieko taip ir nepasakė. Deividas bandė sakyti, kad svajoja apie mokyklos baigimą, tuo tarpu Neringa perklausė, kokios čia gali būti svajonės, kai vasara baigiasi. Apskritai penketukas svajotų apie tai, kad būtų šilta, bet ir šią svajonę jie palydėjo juoku. Galų gale, Žydrūnė surimtėjo ir tarė, kad geriau klausinėtume norų, o ne svajonių. Paklausta, koks gi skirtumas tarp šių dviejų dalykų, mergina tarė, jog svajonės niekada nesipildo.
sutikome prie jos namo laiptinės plepančią su draugėmis. Mūsų dėmesį iškart patraukė spalvinga Liucijos apranga ir mes nusprendėme nieko nelaukusius ją pakalbinti. Jos neteko klausinėti, nes pati labai mielai apie viską pasakojo. Kaip paaiškėjo, į Gelgaudiškį ji atsikraustė prieš du metus ir tris dienas, ir pradėjo čia lankyti mokyklą. Dabar į septintą klasę einanti Liucija, teigė, jog palyginus su jos buvusia mokykla, Gelgaudiškio vidurinė yra tiesiog rojus. Mokytojai suinteresuoti gerais mokinių rezultatais, be to labai malonūs ir bendraujantys. Kaip išdavė Liucija, jai labai patinka mokytojos Džiuljeta Naujokaitienė ir Eglė Dragūnaitytė. Kalbėdama apie savo klasę, Liucija sakė, jog iš pradžių stengėsi „neišsišokti", nes buvo naujokė, o dabar ji turi daug draugų ir tuo labai džiaugiasi. Apie Gelgaudiškį Liucija kalba taip pat tik gerai. Sako, kad jai čia labai patinka, miestelis žalias, gražus ir tvarkingas, tik gaila, kad gatvės neapšviestos.
Svarbiausias jos rengimosi principas yra spalvų derinimas. Pasak Liucijos, pirmiausia, ji visada išsirenka kelnes, o po to derina rūbus prie jų. Kaip teigė pati Liucija, ji nesistengia vaikytis madų, svarbiausia, kad rūbai būtų patogūs. Jai atrodo juokingos tos merginos, kurios net vasarą vaikšto su ilgais batais, vien dėl to, kad tai atrodo madinga.
