? Miestelis, siejantis velnius, Nemuną ir Tadą Blindą - Gelgaudiškis
     
   
   
 
 
 
 
   

Orai

Statistika

   
Miestelis, siejantis velnius, Nemuną ir Tadą Blindą
Panemunė    Bepigu būti gyventoju vietovės, kuri visiems žinoma. Jei paklaustas, iš kur esi, atsakysi, kad gyveni Panevėžyje, iškart įgysi tam tikrą autoritetą (niekas nenori būti priešu žmogaus, galinčio pažinoti tulpinį). Jei pasirodysi besąs kaunietis, teoriškai tapsi dievu krepšinio mėgėjų akyse (praktiškai — ne, jei klausiantysis palaiko „Lietuvos rytą“). Jei prisipažinsi, jog esi iš Vilniaus, greičiausiai būsi pagerbtas tarp tų, kurie galvoja, jog „jei jau gyventi Lietuvoj, tai tik šiame mieste“. O ką aš išgirstu, kai pasakau, jog esu gelgaudiškietė?
     Žinoma, didelių problemų nekilo tol, kol ramiai gyvenau tame savo Gelgaudiškyje. Jei kas ir paklausdavo, iš kur esu, tai dažniausiai būdavo tame pačiame rajone gyvenantys žmonės, kuriems šis miestelio pavadinimas siejosi su „gyvenviete, kur yra daug gražių panų“, „miesteliu, kur nei vienas nevietinis negali ramiai kojos įkelti, nes gali gauti galvon nuo vietinių” ir t.t., ir pan. Tačiau visa tai baigėsi tą dieną, kai pagaliau baigiau vidurinę mokyklą ir kaip tūlas abiturientas supratau, kad tol, kol nėra tokio objekto kaip Gelgaudiškio universitetas, reikės krautis terbas ir eiti į pasaulį laimės ieškoti…
     Toli nenuėjau. Pasiekiau Lietuvos žemės ūkio universitetą (reikėjo gi kažkur užpildyti prašymą dėl stojimo į aukštąsias mokyklas). Čia pirmą kartą ir supratau, kad žmonės visiškai nieko nenutuokia apie vietą, apie kurią aš pati puikiai nutuokiau aštuoniolika metų. Prašyme įrašiau savo adresą, o čia staiga priėjo (ne, ne Kindziulis), žemkės atstovas ir kad suriks: „Gelgaudiškyje yra gatvių?!“. Jobtararai... O kad Butkutė kilusi iš Šakių rajono, tai žinojo... Taigi, yra Gelgaudiškyje gatvių. Netgi dvidešimt viena. Daugiausia žmonių gyvena Mokyklos gatvėje, nes čia stūkso daugiabučiai namai. Ir aš gyvenu viename iš jų. O pati didžiausia — Taikos gatvė. Joje galima rasti seniūniją, paštą, kultūros namus ir netgi turgų. Va taip, (ne)Kindziuli!
     Linksmybės tuo nesibaigė. Ieškodama laimės toliau, įstojau į Vilniaus universitetą. Manau, nepameluosiu sakydama, kad apie du trečdalius mano kursiokų sudaro panevėžiečiai, o likusieji žmonės atvyko iš Kauno, Klaipėdos, yra vilniečiai, alytiškiai, marijampoliečiai... Žinoma, yra ir tokių, kurių gimtinės miestu nepavadinsi, bet, po paraliais, aš bent įsivaizduoju, kur tas gyvenvietes galima rasti. O kaip yra su Gelgaudiškiu? „Tai palauk, tas tavo kaimas yra Alytaus ar Marijampolės rajone?“ — klausia manęs alytiškė. „Ne, — atsakau jai, — aš gyvenu ne kaime, o miestelyje, ne Marijampolės rajone, o apskrityje, Gelgaudiškyje, ant Nemuno kranto.“ Na, Nemuną žino visi. Net apie Šakius vienas kitas yra girdėjęs. Taigi dabar turėtų būti nesunku suprasti, kurgi tas mano seniausias ir antras pagal dydį Šakių rajono miestelis įsikūręs.
     Negaliu sakyti, kad paklausta apie tai, kur gyvenu, aš visada pajuntu tam tikrą susierzinimą iš serijos „o tu rupūže, vėl teks mokyti tą žmogų taisyklingai Gelgaudiškio pavadinimą tart“. Kartais (labai kartais) pasitaiko tokių, kurie ne tik žino, kur mano gimtinė įsitaisiusi, bet netgi yra joje buvę! Žinoma, dažniausiai pabuvojusieji Gelgaudiškyje prisimena aukščiausią Sūduvos (t.y. Suvalkijos) eglę, „žvaigždę“ (miško aikštelę, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos, takai), ir, savaime suprantama, Komaro rūmus. Pastarieji yra tapę labiai svarbia šio miestelio istorijos ir kultūros dalimi. Kodėl?
Gelgaudiškio dvaras    Ogi todėl, kad XV a. pr. dešinėje Nemuno pusėje garsus Vytauto Didžiojo politikas ir kultūrininkas Jurgis Gedgaudas, pasirodo, pasistatė pilį ir įkūrė dvarą (geri laikai buvo — pasistatai sau pilį, įsikuri dvarą...). Dabartinis Gelgaudiškis amžiaus pabaigoje tapo Gedgaudų dvaro palivarku (atskira dvaro dalimi su reikalingais trobesiais — nedideliu dvaru), kurį kartu su didele giria Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras 1504 m. padovanojo savo raštininkui didikui Jonui Sapiegai. Šie metai laikomi miestelio įkūrimo metais (pamenu, kaip 2004-aisiais Gelgaudiškis visą savaitę šventė savo 500 metų jubiliejų... net Cicinas teikėsi atvykti jo pasveikinti, jei neklystu).
     1922 m. pradėjus vykdyti žemės reformą, Komaro dvaro žemė buvo išparduota, o jo patalpose įsteigta našlaičių prieglauda. Vokiečių okupacijos metais rūmuose buvo įkurtas štabas, vėliau — karo lauko ligoninė, laikui bėgant rūmuose pakaitomis veikė vaikų namai, internatas, pagalbinė mokykla (o aš maniau, kad rūmuose tik karaliai gyvena...)
     Esate matę „Tadą Blindą“? O ar žinojote, kad šis filmas buvo nufilmuotas Komaro dvare? Tiesa, netrukus dvaro pastatą nuniokojo gaisras. Nepaisant to, kasmet jo pašonėje organizuojama Dvaro diena, dailininkų plenerai (esu tikra, jog juose ne vienam meniškos sielos skaitytojui yra tekę pabuvoti), poezijos vakarai. Šiuo metu dvaras yra restauruojamas.
     Ką dar papasakoti apie Gelgaudiškį?
Gelgaudiškio bažnyčia    Ei, gi mes turim bažnyčią! Teko pro ją pražingsniuoti, kai buvau grįžusi namo pastarąjį kartą („seniai matyta“ — tada pagalvojau). Kas galėtų pamanyti, kad neogotikos atspindžių galima rasti ir mažiausiame Lietuvos miestelyje, kurio net vardo iškart daugeliui nepavyksta ištarti?...
     Juodkrante, manai esi kieta, nes turi Raganų kalną? Mes turim Velnio, po velnių!
     Ir romantikos pas mus netrūksta: galima svajingai pasivaikščioti Sidabrinių klevų ar Kaštonų alėjoje, smagiai praleisti laiką ant Pasibučiavimų tiltelio, pražingsniuoti Draugystės taku... Bet ko aš čia verčiuosi per galvą pasakodama, kokia gera vietelė yra tasai Gelgaudiškis, — užsukite patys, ir pamatysit!
Raimonda Kriaučiūnaitė
 
< Ankstesnis   Kitas >
 

Apklausa

Advertisement
Sakiuap.lt

Drg.lt

Kiduliai.lt

Hostingas Serveriai.lt
 
     
http://www.lpinside.lt
2008-2013 Gelgaudiškis
Niekas nesaugoma, bet vogti negražu.