? Liaudies balsas - Gelgaudiškis
     
   
   
 
 
 
 
   

Orai

Statistika

   
Apie Žolinę, alų ir vienybę
    Lygiai prieš savaitę Gelgaudiškyje buvo švenčiama Žolinė. Seniūnas pasveikino susirinkusius ir palinkėjo gero oro, kalbėjo ir Šakių Savivaldybės atstovai, džiaugėsi stiprėjančia miestelio bendruomene, kalbėjo apie tai, kaip gražu, jog metai iš metų suorganizuojama tokia šventė ir žmonės kartu linksminasi.
    Tačiau aš, kaip Gelgaudiškio gyventojas, nematau tos stiprėjančios bendruomenės ir kaip geriausią pavyzdį galiu nurodyti tą pačią Žolinę ir tai, kas per ją nutiko. Nusivyliau ne pačia bendruomene, kurios, manau, nėra, bet atskirais žmonėmis, kurie gadino šventę. Štai, kad ir nuostabų žirgų pasirodymą, sutraukusį tiek žiūrovų, gadino neblaivūs asmenys. Apsikabinę alaus bokalus, vos bepaeinantys, jie savo šūksniais trikdė ne tik raitelius, bet ir trukdė blaiviems gelgaudiškiečiams mėgautis švente. Ko gero, ne paslaptis, jog ir nepilnamečiai gali nusipirkti alkoholinių gėrimų ir toks įtarimas, kad jie perka ne tik alų, bet ir degtinę, o gal net pilstuką? Buvę šventėje prisimena, kad Dainos Bilevičiūtės raginimai šokti nuėjo veltui, tačiau jau pradėjus temti ir, kaip spėju, padidėjus promilių kiekiui kraujyje, šokių aikštelė kaip mat prisipildė.
    Tai apie kokią bendruomenę galime kalbėti, jei jos vieningumas pasireiškia tik po dviejų, trijų ar keturių bokalų alaus? Manau, pats laikas pagalvoti apie draudimą prekiauti alkoholiu švenčių metu, galų gale griežčiau sekti, kas parduoda alkoholį vaikams. Ar Gelgaudiškio bendruomenė yra tokia stipri (jei ji išvis yra), kad sugebėtų sau iškelti tokius tikslus?


               Rimas K.
2007 08 22 
 
Išmintis – tobuliausia pažinimo forma

„Išmintis yra tobuliausia pažinimo forma. Išminčiui būtina žinoti ne tik tai kas kyla iš pagrindų, bet aiškiai nusimanyti apie pačius pagrindus." (Aristotelis)  

Garsių filosofų mintys apie išmintį labai įvairios. Mes skaitome daug grožinės literatūros kūrinių, grožimės garsių dailininkų sukurtais šedevrais, klausomės klasika tapusios muzikos. Tik niekada nesusimąstome, kiek žmoniškosios išminties sukaupta tuose menininkų kūriniuose. Kokie išmintingi žmonės turėjo tiek talento ir gabumų, kad net viduramžiais sukurti ar atrasti darbai išliko iki mūsų dienų. Gyvenimas nors ir savotiškas egzaminas, vis dėlto yra pavaldus kitiems dėsniams. Išmintis ir laikas... Kuri sąvoka mums svarbesnė? Gal laikas –, kuris matuoja mūsų kiekvieną nueitą žingsnį, kiekvieną nuveiktą darbą. Jis – amžinas žmogaus palydovas. Skaičiuojame ir plėšome kalendoriaus lapelius, laukdami vasaros, po to rudens, žiemos, pavasario ir vėl vasaros. Taip, gyvenimas nestovi vietoje. Jis tarsi savotiška santykių pynė: darbo, meilės draugystės ir išminties. Taip, ir jos. Nes be išminties žmogus būtų lyg robotas. Tik kur mes įgauname išminties? Sakysite, yra pergalės ir pralaimėjimai, laimė ir nelaimė, pažanga ir sąstingis – tokia gyvenimo tėkmė. Visko gali būti, viską galima patirti, tačiau nieko nereikia vengti. Tam ir duotas gyvenimas, kad galėtume jame išbandyti ir patikrinti save. Kartais reikia labiau pasitikėti ištverme ir kantrybe, kartais privalu grumtis iki pergalės. Tačiau svarbiausia įvertinti savo išmintį, pranašumus ir pradėti tvarkyti savo gyvenimą kaip visumą. Ir taip, žingsnis po žingsnio, diena po dienos. Gal ir klupdamas, klysdamas, išsitiesdamas ir vėl aukštai pakelta galva kovodamas už save, už tiesą, už savo gražesnį ir geresnį rytojų. Tik nepamiršti, kad „Išminties tikslas – leisti, kad daiktai tau turėtų tik tiek galios, kiek pats nori, ir priimi savo likimą ne išorės, o kaip kvapsnį savo vidaus." (H. Hesė)

Priimti savo likimą su visais jo iššūkiais, mestais žmogui, su kartėliu ir apgaule, su neteisybe, su pačiais bjauriausiais ir purviniausiais gyvenimo labirintais. Juose išmintingas žmogus ieškos atgaivos savo sielai, nepasiduos likimo smūgiams ir labiausiai jo siela maištaus trokšdama nors mažutėlio gėrio ir grožio trupinėlio. Juk gyvenimas nenuspalvintas tik juoda spalva. Jame yra ir kitokių spalvų ir atspalvių. Kartais net išminties nereikia norint pamatyti, kaip nuostabiai skleidžiasi rožės žiedas, palytėtas saulės; kaip čiulba paukščiai, grįžę į gimtuosius kraštus; kaip lyja lietus prausdamas pavargusią žemę. Tik pažiūrėk, žmogau, tau gamta dovanoja stebuklą! Tik nesutrypk jo savo purvinais batais, nesulaužyk ir nesugadink to, kas dovanai duota. Tam išminties tikrai nereikia. Saugok, mylėk, grožėkis, nes „Grožis panašus į švelnų šnabždesį. Jis kalba mūsų dvasioje. Jo balsas nusilenkia jos tylėjimui, lyg silpna šviesa, virpanti iš baimės prieš šešėlį." (K. Džibranas)

Kiek žmogui atseikėta laimės, kiek duota išminties?! Kodėl taip kiekvienas trokštame būti laimingas, mylėti ir būti mylimas? Kodėl taip svarbu patirti kilniausius ir švelniausius pasaulyje jausmus? Kodėl jų taip reikia kiekvienam iš mūsų? Gal kartais net labiau už juodos duonos riekę... Ir koks išminčius pasakys, kas duos geriausią patarimą, kur tų jausmų ieškoti? Tai kiekvienas turime praeiti tą „Gyvenimo mokyklą" ir patys sukurti savo laimę, juk mes esame jos kalviai. Tai kiekvieno iš mūsų laukia dideli išbandymai – likimo išbandymai. Ar atlaikysime ar nepalūšime? Ne! Tik daugiau išminties ir tikėjimo, netgi stebuklais. Imkime iš gyvenimo tik po dalelę stebuklingosios šviesos ir prasmingumo, o ramybės ir išminties pasilikime savo širdyse su viltimi ir tikėjimu, kad ši šviesa šildys ir švies. Tik „Skirk laiko mąstymui, skirk laiko maldai, skirk laiko juokui, Tai – stiprybės šaltinis, Tai- didžiausia jėga žemėje, Tai sielos muzika." (Motina Teresė)

                         

                                                                                                     Aušrinė

2007 07 11 

 
Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas

Dar niekada neteko susimąstyti, kodėl šioje žemėje žmonės tokie skirtingi? Ir tik tada, kada nejučia žvelgi į asmenybę atskirai, ją pajauti ir analizuoji – supranti, kad kiekvienas žmogus turi savitą, tik jam vienam priklausantį, išskirtinį bruožą.

Dienos šurmuly, vakaro sutemose, ryto alsavime matai, kaip mainosi žmonių veidai. Jie visokie: rūškani, bejausmiai, linksmi, nerūpestingi, pikti ir giedri. Tik niekada neteko matyti žmogaus – menininko nieko nereiškiančiu veidu. Aš nežinau kodėl, bet kūrėjo esybė, savastis, net kūno išraiška ir apsirengimo stilius yra kitoks. Ar tai Dievo suteikta privilegija jam? – Turbūt, nes „žmonės, kurie kuria, jie atlieka didžiausią aukščiausiojo kūrėjo pavestą uždavinį. Jie įturtina pasaulį, jie daugiau gyvenimo ir noro gyventi jam suteikia“ (J.Šeinius).

Ir prieš šimtmečius ir dabar menas – neatsiejama gyvenimo dalis. Žemdirbys, visais laikais džiaugiasi, kai jo laukuose rugio varpos bręsta, vadinasi derlius bus geras, duonos lig sočiai.

Statybininkas, po sunkios darbo dienos, prakaito lašus nuo kaktos nubrauks, ir pūslėtas rankas pasitrins, užtat jo namas tvirtai stovės. Malūnininkas, pažiūrės ar vėjas geras šiandien, ar greitai sukasi malūno sparnai. Kad miltų būtų pilni maišai.

Na ir kas pasakys, kad šie žmonės ne kūrėjai? Jie sunkiu darbu duonai uždirba, o širdys kupinos gerumo, supratimo ir meilės. Tik nepaniekinkime to, kas sukurta. Nenumeskime prakąstos duonos riekės, negriaukime kas pastatyta. Pasigrožėkime tuo, ką gauname, nes kaip skaniai duona kvepia, kai esu išalkęs, koks tyras ir skanus vanduo būna ištroškusiam, ir koks nuostabiai gražus gyvenimas, kai jo vertę pajunti. Nors „Sielą turi ne kiekvienas. Tik tas, kas ją pats kuria ir ja tiki“ (J.Šeinius).

 

Rasa

2007 01 08 

 
Ankstyvą rytą – visi į turgelį

Viena iš lankomiausių miestelio vietų- turgelis. Jame prekiaujama du kartus per savaitę, trečiadieniais ir šeštadieniais. Čia renkasi žmonės nuo ankstaus ryto, ir tai suprantama, kadangi dirbantys žmonės nori apsipirkti prieš darbo pradžią, o ir prekių pasirinkimas pirmiesiems būna pats didžiausias. Ne vienas čia susitinka giminaitį, draugą, maloniai šnekučiuojasi, čia keičiamasi informacija: kur pigesnės prekės arba kas pabrango.

Tačiau pačią prekybininko darbo kasdienybę turbūt mažai kas žino, todėl buvo įdomu sužinoti ir pakalbinti žmones, kurie dirba šį sunkų darbą. Kai lankiausi turguje jis buvo nedidelis, oras apniukęs, žmonių nedaug, eilutės tik prie būtiniausių maisto produktų: mėsos gaminių, duonos, pyrago, žuvies.  Bet realiausią padėtį apie prekybą sužinojau iš pakalbintų prekybininkų.


 

Skaityti toliau...
 
<< Pirmas < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Kitas > Paskutinis >>

Rezultatai 21 - 24 iš 24
 

Apklausa

Advertisement
Sakiuap.lt

Drg.lt

Kiduliai.lt

Hostingas Serveriai.lt
 
     
http://www.lpinside.lt
2008-2013 Gelgaudiškis
Niekas nesaugoma, bet vogti negražu.