Dar niekada neteko susimąstyti, kodėl šioje žemėje žmonės tokie skirtingi? Ir tik tada, kada nejučia žvelgi į asmenybę atskirai, ją pajauti ir analizuoji – supranti, kad kiekvienas žmogus turi savitą, tik jam vienam priklausantį, išskirtinį bruožą.

Dienos šurmuly, vakaro sutemose, ryto alsavime matai, kaip mainosi žmonių veidai. Jie visokie: rūškani, bejausmiai, linksmi, nerūpestingi, pikti ir giedri. Tik niekada neteko matyti žmogaus – menininko nieko nereiškiančiu veidu. Aš nežinau kodėl, bet kūrėjo esybė, savastis, net kūno išraiška ir apsirengimo stilius yra kitoks. Ar tai Dievo suteikta privilegija jam? – Turbūt, nes „žmonės, kurie kuria, jie atlieka didžiausią aukščiausiojo kūrėjo pavestą uždavinį. Jie įturtina pasaulį, jie daugiau gyvenimo ir noro gyventi jam suteikia“ (J.Šeinius).

Ir prieš šimtmečius ir dabar menas – neatsiejama gyvenimo dalis. Žemdirbys, visais laikais džiaugiasi, kai jo laukuose rugio varpos bręsta, vadinasi derlius bus geras, duonos lig sočiai.

Statybininkas, po sunkios darbo dienos, prakaito lašus nuo kaktos nubrauks, ir pūslėtas rankas pasitrins, užtat jo namas tvirtai stovės. Malūnininkas, pažiūrės ar vėjas geras šiandien, ar greitai sukasi malūno sparnai. Kad miltų būtų pilni maišai.

Na ir kas pasakys, kad šie žmonės ne kūrėjai? Jie sunkiu darbu duonai uždirba, o širdys kupinos gerumo, supratimo ir meilės. Tik nepaniekinkime to, kas sukurta. Nenumeskime prakąstos duonos riekės, negriaukime kas pastatyta. Pasigrožėkime tuo, ką gauname, nes kaip skaniai duona kvepia, kai esu išalkęs, koks tyras ir skanus vanduo būna ištroškusiam, ir koks nuostabiai gražus gyvenimas, kai jo vertę pajunti. Nors „Sielą turi ne kiekvienas. Tik tas, kas ją pats kuria ir ja tiki“ (J.Šeinius).

Rasa

2007 01 08