Ar pastebėjote kokie gražūs geltoni klevo lapai šiuo metų laiku? Ar jau spėjote pasimėgauti rudens grožybėmis? Jei dar ne, tai dabar būtų pats metas. Ar jums taip nebūna, kad pašėlusiai sukatės savo darbų verpete, o kai atsipeikite, pastebite, kad pražiopsojote tą momentą kai medžių lapai pakeitė spalvas? Man taip būna. Būna, kad nepastebiu žydinčių, nepastebiu ir rudeniškai nuspalvintų medžių. Tik kai prieš akis pamatau plikų šakų masę, suprantu, kad praleidau pro akis tokį nuostabų gamtos ciklo etapą. Atsimenu kokį įspūdį ruduo palikdavo vaikystės metais. Kaip rinkdavome spalvotus medžių lapus, koks didelis turtas buvo rudi kaštonai besiraičiojantys ant žemės. Sako reikia įsidėti kišenėn tokį kaštoną ir nešiotis jį su savimi. Mat tai teigiamos energijos šaltinis. Kokios šiltos ir saulėtos dabar dienos. Sakyčiau labai tinkamos pasivaikščiojimams po parką ar mišką. Kiek daug informacijos mūsų smegenims gali suteikti tokia aplinka. Akys gėrisi spalvų gausa. Ausys – lapų šiurenimu. Nosis – specifiniu lapų, kaštonų kvapu. Kaip žaismingai atrodo vėjo sukami krentantys lapai... Jie krenta tam, kad pavasarį medis galėtų vėl naujai susprogti. Kaip ir žmonių gyvenime. Vieni išeina tam, kad galėtų ateiti kiti... Sustokim čia ir dabar. Ir pasimėgaukime tuo, ką mums duoda šis pasaulis. Kol dar neišėjome. Kaip kad dainoje apie mirtį dainavo vienas lietuvių klasikas:
„man dar reikia išvyst rudeninius medžius
pabraidyti dar kart po geltonus lapus"
Gero braidžiojimo po lapų jūrą. Susitiksime prie geltonojo klevo ir aš jums padovanosiu kaštoną ;)
A.
2007 10 26
Pastebėjimai apie Gelgaudiškio jaunimą
Daugiabutis- po 15val. Jaunimėlis sėdi prie vieno namo laiptinės ir gliaudo "siemkas". Po kurio laiko jie jau keičia kryptį, eina prie kito namo gliaudyti "siemkų". Kaip sudominti tokius paauglius? Kokios veiklos galima būtų pasiūlyti Gelgaudiškio jaunimui, nežinančiam kur išreikšti save ir išlieti savo energiją?
Sakysite Gelgaudiškyje tikrai daug erdvės saviraiškai, juk veikia bendruomenės centras, mokykloje yra įvairių būrelių. Ar tikrai taip? Juk pagrindinė jaunimo susibūrimo vieta dabar tapo baras, nors aš nemanau, kad baras yra ta vieta kur savo idėjas galėtų realizuoti 13- metis. Tai tikrai ne ta vieta, kuri skatintų pozityvų jaunimo mąstymą. Tačiau tai tik viena medalio pusė: uždrauskim nepilnamečiams lankytis bare ir jie vėl grįš prie besaikio alkoholio vartojimo vaikų darželyje ir prie dvaro. Ir ko galima tikėtis iš tokių žmonių ateityje? Manyčiau auga nauja Gelgaudiškio valkatų karta.
Tačiau gal tai ne tik aplinkos įtaka tokiam jaunuolių elgesiui, gal dėl veiklos nebuvimo kaltas ir pats jaunimas? Juk daugelis nori, kad viskas butų pateikta ant lėkštutės. O kur atradimo džiaugsmas ir moralinis pasitenkinimas susiorganizavus kažką sau ir savo draugams? Kažkodėl Gelgaudiškyje pasigendu iniciatyvių jaunų žmonių. O kažkada jų tikrai buvo ir ne vienas... Dabar visi tik skųstis moka tuo kas jiems siūloma. Problema yra pačiame jaunime, jie tik savo teises žino, o pareigas kažkodėl pamiršta ir visų savo problemų priežastis bando suversti kitiems.
Pabaigai mano patarimas: baikit vaidinti kietuolius, sužinokit ko norit, su kokiomis problemomis susiduriate, o tada bus galima ieškoti jų sprendimo būdų ir naujos veiklos degraduojančiam Gelgaudiškio jaunimui (nebent jums užtenka ‘‘siemkių“ lukštenimo prie daugiabučių laiptinių).
Čia AŠ
2007 10 01
Sekmadienis bažnyčioje
Jau seniai graužė sąžinė, kad nenueinu į bažnyčią. Pagaliau radau tam laiko. Jau seniau pastebėjau, kad lankymasis bažnyčioje man ne toks, kaip vaikystėje. Tuomet bažnyčia atrodė didinga, šiek tiek bauginanti. Lankydavau ją ne savo noru. Seneliai buvo labai religingi, todėl eidavau ir aš. Vėliau, kai į bažnyčią pradėjau vaikščioti niekieno neraginamas, bet kada pats to panorėdavau, po mišių jausdavau palengvėjimą, savotišką apsivalymą. Patikdavo justi tą bažnyčios didybę, pavykdavo susikaupti, apmąstyti savo poelgius – ką darau ne taip, ir išeiti nusiteikus pasikeisti į gerąją pusę.
Patikdavo ir kunigo pamokslas – bene įdomiausia mišių dalis. Vieną pamokslą, girdėtą bene prieš aštuonis metus, pamenu iki šiol. Labai stiprus ir išmintingas jis buvo. Atveriantis akis taip sakant.
Bet pastaruoju metu kunigų pamokslai man nepalieka absoliučiai jokio teigiamo įspūdžio. Jie man rodosi pernelyg banalūs ir žemiški. Kai kunigas per pamokslą kalba, kad pastaruoju metu jų luomas dažnai minimas iš blogosios pusės, nors jie taip pat tėra klystantys žmonės, kai kreipdamasis į vaikus sako, kad negražu nusirašinėti mokykloje, kai suaugusiems liepia susimąstyti ar jie skaito religinę literatūrą, man tai panašiau į paprastus paprasto žmogaus pastebėjimus, ne į dievo tarno pamokslą. Ar skaitote religinę literatūrą? O kas tai? Aš žinau tik Bibliją. Visa kita – man ne rodiklis. Ar aš prastas krikščionis jei skaitau tik man patinkančias ne religines knygas..? Sunku susikaupti bažnyčioje kai į galvą lenda pašaliniai pamąstymai apie pamokslo silpnumą.
Dar kas labai rėžė mišiose mano ausį – tai maldos. Pasirodo klasikinė „Tikiu Dievą Tėvą“ gerokai pakeista ir prailgėjusi bene trečdaliu. Nesuprantu, kam reikėjo keisti šimtus metų egzistavusios maldos žodžius? Atsimenu kaip vaikystėje kaliau atmintinai šią malda iš močiutės maldaknygės. Dabar, nuėjęs į bažnyčią, aš negaliu melstis su visais, nes nežinau pakeistos maldos žodžių. Girdėjau ir dar vieną, mano ausiai visai nepažįstamą maldą. Net nežinau kaip ji vadinasi. Atsimenu kažkada bažnyčioje būdavo padėtų maldaknygių ar atspausdintų lapelių su naujos maldos žodžiais...
Rašydamas šias savo mintis nenorėjau nieko kritikuoti ir pasirodyti šventvagiu. Čia tik mano pastebėjimai ir nuomonė. Baigdamas pasakysiu, kad labiausiai man patinkanti mišių dalis yra pačioje pabaigoje. Tai kunigo palaiminimas. Todėl ir aš Jums sakau: telaimina Jus visagalis Dievas. Amen.
A.
2007 09 16
Apie Žolinę, alų ir vienybę
Lygiai prieš savaitę Gelgaudiškyje buvo švenčiama Žolinė. Seniūnas pasveikino susirinkusius ir palinkėjo gero oro, kalbėjo ir Šakių Savivaldybės atstovai, džiaugėsi stiprėjančia miestelio bendruomene, kalbėjo apie tai, kaip gražu, jog metai iš metų suorganizuojama tokia šventė ir žmonės kartu linksminasi.
Tačiau aš, kaip Gelgaudiškio gyventojas, nematau tos stiprėjančios bendruomenės ir kaip geriausią pavyzdį galiu nurodyti tą pačią Žolinę ir tai, kas per ją nutiko. Nusivyliau ne pačia bendruomene, kurios, manau, nėra, bet atskirais žmonėmis, kurie gadino šventę. Štai, kad ir nuostabų žirgų pasirodymą, sutraukusį tiek žiūrovų, gadino neblaivūs asmenys. Apsikabinę alaus bokalus, vos bepaeinantys, jie savo šūksniais trikdė ne tik raitelius, bet ir trukdė blaiviems gelgaudiškiečiams mėgautis švente. Ko gero, ne paslaptis, jog ir nepilnamečiai gali nusipirkti alkoholinių gėrimų ir toks įtarimas, kad jie perka ne tik alų, bet ir degtinę, o gal net pilstuką? Buvę šventėje prisimena, kad Dainos Bilevičiūtės raginimai šokti nuėjo veltui, tačiau jau pradėjus temti ir, kaip spėju, padidėjus promilių kiekiui kraujyje, šokių aikštelė kaip mat prisipildė. Tai apie kokią bendruomenę galime kalbėti, jei jos vieningumas pasireiškia tik po dviejų, trijų ar keturių bokalų alaus? Manau, pats laikas pagalvoti apie draudimą prekiauti alkoholiu švenčių metu, galų gale griežčiau sekti, kas parduoda alkoholį vaikams. Ar Gelgaudiškio bendruomenė yra tokia stipri (jei ji išvis yra), kad sugebėtų sau iškelti tokius tikslus?
Rimas K.
2007 08 22
Išmintis – tobuliausia pažinimo forma
„Išmintis yra tobuliausia pažinimo forma. Išminčiui būtina žinoti ne tik tai kas kyla iš pagrindų, bet aiškiai nusimanyti apie pačius pagrindus." (Aristotelis)
Garsių filosofų mintys apie išmintį labai įvairios. Mes skaitome daug grožinės literatūros kūrinių, grožimės garsių dailininkų sukurtais šedevrais, klausomės klasika tapusios muzikos. Tik niekada nesusimąstome, kiek žmoniškosios išminties sukaupta tuose menininkų kūriniuose. Kokie išmintingi žmonės turėjo tiek talento ir gabumų, kad net viduramžiais sukurti ar atrasti darbai išliko iki mūsų dienų. Gyvenimas nors ir savotiškas egzaminas, vis dėlto yra pavaldus kitiems dėsniams. Išmintis ir laikas... Kuri sąvoka mums svarbesnė? Gal laikas –, kuris matuoja mūsų kiekvieną nueitą žingsnį, kiekvieną nuveiktą darbą. Jis – amžinas žmogaus palydovas. Skaičiuojame ir plėšome kalendoriaus lapelius, laukdami vasaros, po to rudens, žiemos, pavasario ir vėl vasaros. Taip, gyvenimas nestovi vietoje. Jis tarsi savotiška santykių pynė: darbo, meilės draugystės ir išminties. Taip, ir jos. Nes be išminties žmogus būtų lyg robotas. Tik kur mes įgauname išminties? Sakysite, yra pergalės ir pralaimėjimai, laimė ir nelaimė, pažanga ir sąstingis – tokia gyvenimo tėkmė. Visko gali būti, viską galima patirti, tačiau nieko nereikia vengti. Tam ir duotas gyvenimas, kad galėtume jame išbandyti ir patikrinti save. Kartais reikia labiau pasitikėti ištverme ir kantrybe, kartais privalu grumtis iki pergalės. Tačiau svarbiausia įvertinti savo išmintį, pranašumus ir pradėti tvarkyti savo gyvenimą kaip visumą. Ir taip, žingsnis po žingsnio, diena po dienos. Gal ir klupdamas, klysdamas, išsitiesdamas ir vėl aukštai pakelta galva kovodamas už save, už tiesą, už savo gražesnį ir geresnį rytojų. Tik nepamiršti, kad „Išminties tikslas – leisti, kad daiktai tau turėtų tik tiek galios, kiek pats nori, ir priimi savo likimą ne išorės, o kaip kvapsnį savo vidaus." (H. Hesė)
Priimti savo likimą su visais jo iššūkiais, mestais žmogui, su kartėliu ir apgaule, su neteisybe, su pačiais bjauriausiais ir purviniausiais gyvenimo labirintais. Juose išmintingas žmogus ieškos atgaivos savo sielai, nepasiduos likimo smūgiams ir labiausiai jo siela maištaus trokšdama nors mažutėlio gėrio ir grožio trupinėlio. Juk gyvenimas nenuspalvintas tik juoda spalva. Jame yra ir kitokių spalvų ir atspalvių. Kartais net išminties nereikia norint pamatyti, kaip nuostabiai skleidžiasi rožės žiedas, palytėtas saulės; kaip čiulba paukščiai, grįžę į gimtuosius kraštus; kaip lyja lietus prausdamas pavargusią žemę. Tik pažiūrėk, žmogau, tau gamta dovanoja stebuklą! Tik nesutrypk jo savo purvinais batais, nesulaužyk ir nesugadink to, kas dovanai duota. Tam išminties tikrai nereikia. Saugok, mylėk, grožėkis, nes „Grožis panašus į švelnų šnabždesį. Jis kalba mūsų dvasioje. Jo balsas nusilenkia jos tylėjimui, lyg silpna šviesa, virpanti iš baimės prieš šešėlį." (K. Džibranas)
Kiek žmogui atseikėta laimės, kiek duota išminties?! Kodėl taip kiekvienas trokštame būti laimingas, mylėti ir būti mylimas? Kodėl taip svarbu patirti kilniausius ir švelniausius pasaulyje jausmus? Kodėl jų taip reikia kiekvienam iš mūsų? Gal kartais net labiau už juodos duonos riekę... Ir koks išminčius pasakys, kas duos geriausią patarimą, kur tų jausmų ieškoti? Tai kiekvienas turime praeiti tą „Gyvenimo mokyklą" ir patys sukurti savo laimę, juk mes esame jos kalviai. Tai kiekvieno iš mūsų laukia dideli išbandymai – likimo išbandymai. Ar atlaikysime ar nepalūšime? Ne! Tik daugiau išminties ir tikėjimo, netgi stebuklais. Imkime iš gyvenimo tik po dalelę stebuklingosios šviesos ir prasmingumo, o ramybės ir išminties pasilikime savo širdyse su viltimi ir tikėjimu, kad ši šviesa šildys ir švies. Tik „Skirk laiko mąstymui, skirk laiko maldai, skirk laiko juokui, Tai – stiprybės šaltinis, Tai- didžiausia jėga žemėje, Tai sielos muzika." (Motina Teresė)
